1 Then after a lapse of fourteen years I went up again to Jerusalem with Barnabas, taking Titus also with {me};
2 and I went up according to revelation, and I laid before them the glad tidings which I preach among the nations, but privately to those conspicuous {among them}, lest in any way I run or had run in vain;
3 (but neither was Titus, who was with me, being a Greek, compelled to be circumcised;)
4 and {it was} on account of the false brethren brought in surreptitiously, who came in surreptitiously to spy out our liberty which we have in Christ Jesus, that they might bring us into bondage;
5 to whom we yielded in subjection not even for an hour, that the truth of the glad tidings might remain with you.
6 But from those who were conspicuous as being somewhat-whatsoever they were, it makes no difference to me: God does not accept man's person; for to me those who were conspicuous communicated nothing;
7 but, on the contrary, seeing that the glad tidings of the uncircumcision were confided to me, even as to Peter that of the circumcision,
8 (for he that wrought in Peter for {the} apostleship of the circumcision wrought also in me towards the Gentiles,)
9 and recognising the grace given to me, James and Cephas and John, who were conspicuous as being pillars, gave to me and Barnabas {the} right hands of fellowship, that *we* {should go} to the nations, and *they* to the circumcision;
10 only that we should remember the poor, which same thing also I was diligent to do.
11 But when Peter came to Antioch, I withstood him to {the} face, because he was to be condemned:
12 for before that certain came from James, he ate with {those of} the nations; but when they came, he drew back and separated himself, fearing those of {the} circumcision;
13 and the rest of the Jews also played the same dissembling part with him; so that even Barnabas was carried away too by their dissimulation.
14 But when I saw that they do not walk straightforwardly, according to the truth of the glad tidings, I said to Peter before all, If *thou*, being a Jew, livest as the nations and not as the Jews, how dost thou compel the nations to Judaize?
15 We, Jews by nature, and not sinners of {the} nations,
16 but knowing that a man is not justified on the principle of works of law {nor} but by the faith of Jesus Christ, *we* also have believed on Christ Jesus, that we might be justified on the principle of {the} faith of Christ; and not of works of law; because on the principle of works of law no flesh shall be justified.
17 Now if in seeking to be justified in Christ we also have been found sinners, then {is} Christ minister of sin? Far be the thought.
18 For if the things I have thrown down, these I build again, I constitute myself a transgressor.
19 For *I*, through law, have died to law, that I may live to God.
20 I am crucified with Christ, and no longer live, *I*, but Christ lives in me; but {in} that I now live in flesh, I live by faith, the {faith} of the Son of God, who has loved me and given himself for me.
21 I do not set aside the grace of God; for if righteousness {is} by law, then Christ has died for nothing.
1 Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.
2 Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.
3 Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas.
4 Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti,
5 jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.
6 O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų,kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas,man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo.
7 Atvirkščiai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui apipjaustytiesiems
8 (nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių)
9 ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;
10 tik mes turėjome prisiminti vargšus,o aš ir stengiausi tai daryti.
11 Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.
12 Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.
13 Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.
14 Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: "Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?"
15 Nors iš prigimties esame žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai,
16 žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.
17 Bet, ieškant mums išteisinimo per Kristų, paaiškėja, kad mes patys esame nusidėjėliai. Ar Kristus dėl to yra nuodėmės tarnas? Jokiu būdu!
18 Nes jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai tampu nusikaltėliu.
19 Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui.
20 Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.
21 Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.