1 And he heard the words of Laban's sons, saying, Jacob has taken away all that was our father's, and of what was our father's he has acquired all this glory.

2 And Jacob saw the countenance of Laban, and behold, it was not toward him as previously.

3 And Jehovah said to Jacob, Return into the land of thy fathers, and to thy kindred; and I will be with thee.

4 And Jacob sent and called Rachel and Leah to the fields to his flock,

5 and said to them, I see your father's countenance, that it is not toward me as previously; but the God of my father has been with me.

6 And you know that with all my power I have served your father.

7 And your father has mocked me, and has changed my wages ten times; but God suffered him not to hurt me.

8 If he said thus; The speckled shall be thy hire, then all the flocks bore speckled; and if he said thus: The ringstraked shall be thy hire, then all the flocks bore ringstraked.

9 And God has taken away the cattle of your father, and given {them} to me.

10 And it came to pass at the time of the ardour of the flocks, that I lifted up mine eyes, and saw in a dream, and behold, the rams that leaped upon the flocks were ringstraked, speckled, and spotted.

11 And the Angel of God said to me in a dream, Jacob! And I said, Here am I.

12 And he said, Lift up now thine eyes, and see: all the rams that leap upon the flock are ringstraked, speckled, and spotted; for I have seen all that Laban does to thee.

13 I am the *God of Bethel, where thou anointedst the pillar, where thou vowedst a vow to me. Now arise, depart out of this land, and return to the land of thy kindred.

14 And Rachel and Leah answered and said to him, Is there yet any portion or inheritance for us in our father's house?

15 Are we not reckoned of him strangers? for he has sold us, and has even constantly devoured our money.

16 For all the wealth that God has taken from our father is ours and our children's; and now whatever God has said to thee do.

17 And Jacob rose up, and set his sons and his wives upon camels,

18 and carried away all his cattle, and all his property that he had acquired-the cattle of his possessions that he had acquired in Padan-Aram, to go to Isaac his father, into the land of Canaan.

19 And Laban had gone to shear his sheep. And Rachel stole the teraphim that {belonged} to her father.

20 And Jacob deceived Laban the Syrian, in that he did not tell him that he fled.

21 And he fled with all that he had; and he rose up and passed over the river, and set his face {toward} mount Gilead.

22 And it was told Laban on the third day that Jacob had fled.

23 And he took his brethren with him, and pursued after him seven days' journey, and overtook him on mount Gilead.

24 And God came to Laban the Syrian in a dream by night, and said to him, Take care thou speak not to Jacob either good or bad.

25 And Laban came up with Jacob; and Jacob had pitched his tent on the mountain; Laban also with his brethren pitched on mount Gilead.

26 And Laban said to Jacob, What hast thou done, that thou hast deceived me, and hast carried away my daughters as captives of war?

27 Why didst thou flee away covertly, and steal away from me, and didst not tell me, that I might have conducted thee with mirth and with songs, with tambour and with harp;

28 and hast not suffered me to kiss my sons and my daughters? Now thou hast acted foolishly.

29 It would be in the power of my hand to do you hurt; but the God of your father spoke to me last night, saying, Take care that thou speak not to Jacob either good or bad.

30 And now that thou must needs be gone, because thou greatly longedst after thy father's house, why hast thou stolen my gods?

31 And Jacob answered and said to Laban, I was afraid; for I said, Lest thou shouldest take by force thy daughters from me.

32 With whomsoever thou findest thy gods, he shall not live. Before our brethren discern what is thine with me, and take {it} to thee. But Jacob did not know that Rachel had stolen them.

33 And Laban went into Jacob's tent, and into Leah's tent, and into the two handmaids' tents, and found nothing; and he went out of Leah's tent, and entered into Rachel's tent.

34 Now Rachel had taken the teraphim and put them under the camel's saddle; and she sat upon them. And Laban explored all the tent, but found nothing.

35 And she said to her father, Let it not be an occasion of anger in the eyes of my lord that I cannot rise up before thee, for it is with me after the manner of women. And he searched carefully, but did not find the teraphim.

36 And Jacob was angry, and he disputed with Laban. And Jacob answered and said to Laban, What is my fault, what my sin, that thou hast so hotly pursued after me?

37 Whereas thou hast explored all my baggage, what hast thou found of all thy household stuff? Set {it} here before my brethren and thy brethren, and let them decide between us both.

38 These twenty years have I been with thee: thy ewes and thy she-goats have not cast their young, and the rams of thy flock I have not eaten.

39 What was torn I have not brought to thee; I had to bear the loss of it: of my hand hast thou required it, {whether} stolen by day or stolen by night.

40 Thus it was with me: in the day the heat consumed me, and the frost by night; and my sleep fled from mine eyes.

41 I have been these twenty years in thy house: I have served thee fourteen years for thy two daughters, and six years for thy flock; and thou hast changed my wages ten times.

42 Had not the God of my father, the God of Abraham, and the fear of Isaac, been with me, it is certain thou wouldest have sent me away now empty. God has looked upon my affliction and the labour of my hands, and has judged last night.

43 And Laban answered and said to Jacob, The daughters are my daughters, and the sons are my sons, and the flock is my flock, and all that thou seest is mine; but as for my daughters, what can I do this day to them, or to their sons whom they have brought forth?

44 And now, come, let us make a covenant, I and thou; and let it be a witness between me and thee.

45 And Jacob took a stone, and set it up {for} a pillar.

46 And Jacob said to his brethren, Gather stones. And they took stones, and made a heap, and ate there upon the heap.

47 And Laban called it Jegar-sahadutha, and Jacob called it Galeed.

48 And Laban said, This heap is a witness between me and thee this day. Therefore was the name of it called Galeed,

49 -and Mizpah; for he said, Let Jehovah watch between me and thee, when we shall be hidden one from another:

50 if thou shouldest afflict my daughters, or if thou shouldest take wives besides my daughters, -no man is with us; see, God is witness between me and thee!

51 And Laban said to Jacob, Behold this heap, and behold the pillar which I have set up between me and thee:

52 {let} this heap be witness, and the pillar a witness, that neither I pass this heap {to go} to thee, nor thou pass this heap and this pillar {to come} to me, for harm.

53 The God of Abraham, and the God of Nahor, the God of their father, judge between us! And Jacob swore by the fear of his father Isaac.

54 And Jacob offered a sacrifice upon the mountain, and invited his brethren to eat bread: and they ate bread, and lodged on the mountain.

55 And Laban rose early in the morning, and kissed his sons and his daughters, and blessed them; and Laban went and returned to his place.

1 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: "Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą".

2 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.

3 Viešpats tarė Jokūbui: "Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!"

4 Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos

5 ir joms tarė: "Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

6 Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.

7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.

8 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.

9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.

10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.

11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

12 Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.

13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ "

14 Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: "Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?

15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.

16 Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė".

17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,

18 išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

19 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.

20 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.

21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

22 Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.

23 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.

24 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: "Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!"

25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne

26 ir tarė Jokūbui: "Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?

27 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.

28 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

29 Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?"

31 Jokūbas atsakė Labanui: "Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.

32 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo". Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.

33 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.

34 Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.

35 Ji tarė savo tėvui: "Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms". Jis ieškojo, bet dievukų nerado.

36 Jokūbas supyko ir barė Labaną: "Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi

37 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!

38 Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.

39 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.

40 Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.

41 Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!

42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave".

43 Labanas atsakė Jokūbui: "Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?

44 Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!"

45 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.

46 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: "Pririnkite akmenų!" Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.

47 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.

48 Labanas tarė: "Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs". Todėl ji vadinama Galedu

49 ir Micpa, nes jis sakė: "Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas".

51 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: "Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.

52 Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!

53 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!" Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

54 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.

55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.