1 In that hour the disciples came to Jesus saying, Who then is greatest in the kingdom of the heavens?
2 And Jesus having called a little child to {him}, set it in their midst,
3 and said, Verily I say to you, Unless ye are converted and become as little children, ye will not at all enter into the kingdom of the heavens.
4 Whoever therefore shall humble himself as this little child, *he* is the greatest in the kingdom of the heavens;
5 and whosoever shall receive one such little child in my name, receives me.
6 But whosoever shall offend one of these little ones who believe in me, it were profitable for him that a great millstone had been hanged upon his neck and he be sunk in the depths of the sea.
7 Woe to the world because of offences! For it must needs be that offences come; yet woe to that man by whom the offence comes!
8 And if thy hand or thy foot offend thee, cut it off and cast {it} from thee; it is good for thee to enter into life lame or maimed, {rather} than having two hands or two feet to be cast into eternal fire.
9 And if thine eye offend thee, pluck it out and cast {it} from thee; it is good for thee to enter into life one-eyed, {rather} than having two eyes to be cast into the hell of fire.
10 See that ye do not despise one of these little ones; for I say unto you that their angels in {the} heavens continually behold the face of my Father who is in {the} heavens.
11 For the Son of man has come to save that which was lost.
12 What think ye? If a certain man should have a hundred sheep, and one of them be gone astray, does he not, leaving the ninety and nine on the mountains, go and seek the one that has gone astray?
13 And if it should come to pass that he find it, verily I say unto you, he rejoices more because of it than because of the ninety and nine not gone astray.
14 So it is not the will of your Father who is in {the} heavens that one of these little ones should perish.
15 But if thy brother sin against thee, go, reprove him between thee and him alone. If he hear thee, thou hast gained thy brother.
16 But if he do not hear {thee}, take with thee one or two besides, that every matter may stand upon the word of two witnesses or of three.
17 But if he will not listen to them, tell it to the assembly; and if also he will not listen to the assembly, let him be to thee as one of the nations and a tax-gatherer.
18 Verily I say to you, Whatsoever ye shall bind on the earth shall be bound in heaven, and whatsoever ye shall loose on the earth shall be loosed in heaven.
19 Again I say to you, that if two of you shall agree on the earth concerning any matter, whatsoever it may be that they shall ask, it shall come to them from my Father who is in {the} heavens.
20 For where two or three are gathered together unto my name, there am I in the midst of them.
21 Then Peter came to him and said, Lord, how often shall my brother sin against me and I forgive him? until seven times?
22 Jesus says to him, I say not to thee until seven times, but until seventy times seven.
23 For this cause the kingdom of the heavens has become like a king who would reckon with his bondmen.
24 And having begun to reckon, one debtor of ten thousand talents was brought to him.
25 But he not having anything to pay, {his} lord commanded him to be sold, and his wife, and his children, and everything that he had, and that payment should be made.
26 The bondman therefore falling down did him homage, saying, Lord, have patience with me and I will pay thee all.
27 And the lord of that bondman, being moved with compassion, loosed him and forgave him the loan.
28 But that bondman having gone out, found one of his fellow-bondmen who owed him a hundred denarii. And having seized him, he throttled him, saying, Pay {me} if thou owest anything.
29 His fellow-bondman therefore, having fallen down {at his feet}, besought him, saying, Have patience with me, and I will pay thee.
30 But he would not, but went away and cast him into prison, until he should pay what was owing.
31 But his fellow-bondmen, having seen what had taken place, were greatly grieved, and went and recounted to their lord all that had taken place.
32 Then his lord, having called him to {him}, says to him, Wicked bondman! I forgave thee all that debt because thou besoughtest me;
33 shouldest not thou also have had compassion on thy fellow-bondman, as *I* also had compassion on thee?
34 And his lord being angry delivered him to the tormentors till he paid all that was owing to him.
35 Thus also my heavenly Father shall do to you if ye forgive not from your hearts every one his brother.
1 Tuo metu prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: "Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?"
2 Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų
3 ir tarė: "Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.
4 Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje".
5 "Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima.
6 O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.
7 Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.
8 Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ir kojom būti įmestam į amžiną ugnį.
9 Ir jeigu tavo akis traukia tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.
10 Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą".
11 "Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę.
12 Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių ir neitų į kalnus ieškoti nuklydusios?
13 Ir jei surastųiš tiesų sakau jumsjis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios.
14 Taip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių".
15 "Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.
16 O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’.
17 Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
18 Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje".
19 "Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.
20 Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų".
21 Tuomet Petras priėjo ir paklausė: "Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?"
22 Jėzus jam atsakė: "Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių".
23 "Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.
24 Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.
25 Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola.
26 Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu’.
27 Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
28 Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’
29 Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu’.
30 Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
31 Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko.
32 Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei.
33 Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’
34 Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą.
35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų".