Atos 12

1 Um jene Zeit aber legte Herodes, der König, die Hände an etliche von der Versammlung, sie zu mißhandeln; 2 er tötete aber Jakobus, den Bruder des Johannes, mit dem Schwerte. 3 Und als er sah, daß es den Juden gefiel, fuhr er fort, auch Petrus festzunehmen (es waren aber die Tage der ungesäuerten Brote), 4 welchen er auch, nachdem er ihn ergriffen hatte, ins Gefängnis setzte und an vier Abteilungen von je vier Kriegsknechten zur Bewachung überlieferte, indem er willens war, ihn nach dem Passah dem Volke vorzuführen.

5 Petrus nun wurde in dem Gefängnis verwahrt; aber von der Versammlung geschah ein anhaltendes Gebet für ihn zu Gott. 6 Als aber Herodes ihn vorführen wollte, schlief Petrus in jener Nacht zwischen zwei Kriegsknechten, gebunden mit zwei Ketten, und Wächter vor der Tür verwahrten das Gefängnis. 7 Und siehe, ein Engel des Herrn stand da, und ein Licht leuchtete in dem Kerker; und er schlug Petrus an die Seite, weckte ihn und sagte: Stehe schnell auf! Und die Ketten fielen ihm von den Händen. 8 Und der Engel sprach zu ihm: Gürte dich und binde deine Sandalen unter. Er tat aber also. Und er spricht zu ihm: Wirf dein Oberkleid um und folge mir. 9 Und er ging hinaus und folgte ihm und wußte nicht, daß es Wirklichkeit war, was durch den Engel geschah; er meinte aber, ein Gesicht zu sehen. 10 Als sie aber durch die erste und die zweite Wache gegangen waren, kamen sie an das eiserne Tor, das in die Stadt führte, welches sich ihnen von selbst auftat; und sie traten hinaus und gingen eine Straße entlang, und alsbald schied der Engel von ihm. 11 Und als Petrus zu sich selbst kam, sprach er: Nun weiß ich in Wahrheit, daß der Herr seinen Engel gesandt und mich gerettet hat aus der Hand des Herodes und aller Erwartung des Volkes der Juden. 12 Und als er sich bedachte, *O. es erkannte kam er an das Haus der Maria, der Mutter des Johannes, der Markus zubenamt war, wo viele versammelt waren und beteten. 13 Als er aber an der Tür des Tores klopfte, kam eine Magd, mit Namen Rhode, herbei, um zu horchen. 14 Und als sie die Stimme des Petrus erkannte, öffnete sie vor Freude das Tor nicht; sie lief aber hinein und verkündete, Petrus stehe vor dem Tore. 15 Sie aber sprachen zu ihr: Du bist von Sinnen. Sie aber beteuerte, daß es also sei. Sie aber sprachen: Es ist sein Engel. 16 Petrus aber blieb am Klopfen. Als sie aber aufgetan hatten, sahen sie ihn und waren außer sich. 17 Er aber winkte ihnen mit der Hand zu schweigen, und erzählte ihnen , wie der Herr ihn aus dem Gefängnis herausgeführt habe; und er sprach: Verkündet dies Jakobus und den Brüdern. Und er ging hinaus und zog an einen anderen Ort. 18 Als es aber Tag geworden, war eine nicht geringe Bestürzung unter den Kriegsknechten, was doch aus Petrus geworden sei. 19 Als aber Herodes nach ihm verlangte und ihn nicht fand, zog er die Wächter zur Untersuchung und befahl sie abzuführen; *d. h. zur Hinrichtung und er ging von Judäa nach Cäsarea hinab und verweilte daselbst.

20 Er war aber sehr erbittert gegen die Tyrer und Sidonier. Sie kamen aber einmütig zu ihm, und nachdem sie Blastus, den Kämmerer des Königs, überredet hatten, baten sie um Frieden, weil ihr Land von dem königlichen ernährt wurde. 21 An einem festgesetzten Tage aber hielt Herodes, nachdem er königliche Kleider angelegt und sich auf den Thron *O. Rednerstuhl gesetzt hatte, eine öffentliche Rede an sie. 22 Das Volk aber rief ihm zu: Eines Gottes Stimme und nicht eines Menschen! 23 Alsbald aber schlug ihn ein Engel des Herrn, darum daß er nicht Gott die Ehre gab; und von Würmern gefressen, verschied er. 24 Das Wort Gottes aber wuchs und mehrte sich. 25 Barnabas aber und Saulus kehrten, nachdem sie den Dienst erfüllt hatten, von Jerusalem zurück und nahmen auch Johannes mit, der Markus zubenamt war.

Stebuklingas Petro išvadavimas iš kalėjimo

1 Apie tą laiką karalius Erodas ėmė persekioti kai kuriuos tikinčiuosius. 2 Užmušė apaštalą Jokūbą, Jono broli. 3 Pamatęs, kad tai labai džiugino žydų vadovus, jis per Velykų šventes suėmė Petrą 4 ir įmetė kalėjiman, pavesdamas saugoti jį šešiolikos kareivių sargybai. Po Velykų Erodas ketino atiduoti Petrą žydų egzekucijai. 5 Bažnyčioje visi karštai meldė Dievą, kad Petras kalėjime būtų saugus.

6 Paskutinę naktį, kai Petras turėjo būti atiduotas žydams, jis miegojo surakintas dviem grandinėmis. Jį saugojo du kareiviai, o kiti stovėjo prie kalėjimo vartų. 7 Staiga kalėjimo kamerą nutvieskė šviesa. Priešais Petrą atsirado Viešpaties angelas! Angelas pažadino Petrą, bakstelėdamas į šoną, ir tarė: „Kelkis greičiau!" Nuo rankų nukrito grandinės. 8 Tada angelas kalbėjo toliau: „Renkis ir apsiauk batus!" Jis taip ir padarė. „Dabar apsivilk apsiaustą ir eik paskui mane", – įsakė angelas. 9 Tada Petras, sekdamas angelą, išėjo iš kalėjimo kameros. Bet visą laiką jis negalėjo suvokti, ar tai sapnas, ar regėjimas, ir netikėjo, jog viskas vyksta tikrovėje. 10 Jie praėjo pro pirmą, antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių gatvės vartų. Vartai savaime atsidarė! Taigi jie išėjo. Kiek palydėjęs Petrą gatve, angelas nuo jo pasitraukė. 11 Petras, supratęs kas atsitiko, tarė sau: „Tai tiesa! Viešpats siuntė angelą, kad išgelbėtų mane iš Erodo rankų ir žydų kėslų."

12 Taip mąstydamas, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kuriuose maldai buvo susirinkę daug žmonių. 13 Jis pasibeldė į vartų duris. Atidaryti atėjo mergaitė, vardu Rodė. 14 Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo nubėgo į vidų pranešti visiems, jog gatvėje stovi Petras. 15 Jie netikėjo jos žodžiais. „Tu pakvaišai!" – sakė jie. Ji atkakliai tvirtino savo. Tada jie nusprendė: „Tai greičiausiai jo angelas. Jie tikriausiai jį nužudė."

16 Tuo tarpu Petras tebesibeldė į lauko duris. Atidarę jie nustėro. 17 Jis davė ženklą nurimti ir papasakojo, kas buvo atsitikę ir kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. „Pasakykite Jokūbui ir kitiems apie tai, kas atsitiko", – sakė jis.

18 Auštant kalėjime kilo didelis sąmyšis. Kas atsitiko Petrui? 19 Erodas pasiuntė ji atvesti, bet niekur nerado. Jis suėmė šešiolika sargybinių, teisė karo teisme ir nubaudė mirtimi. Po to jis kuriam laikui persikėlė į Cezarėją.

Erodo mirtis

20 Erodui tebesant Cezarėjoje, jo aplankyti atvyko gyventojai iš Tyro ir Sidono miestų. Erodas buvo labai nepatenkintas tų dviejų miestų žmonėmis, bet jų atstovai draugavo su Blastu, karaliaus sekretorium, ir prašė taikos, nes jų miestai ekonomiškai priklausė nuo prekybos su Erodo šalimi. 21 Buvo duotas leidimas susitikti su Erodu. Tai dienai atėjus, jis, apsivilkęs karališkais rūbais, sėdėjo soste ir pasakė jiems prakalbą. 22 Pabaigoje žmonės sukėlė dideles ovacijas, šaukdami: „Tai dievo balsas, ne žmogaus!" 23 Bematant Viešpaties angelas palietė Erodą, ir jis susirgo, ji užpuolė kirminai ir jis mirė, kadangi priėmė žmonių pagarbą, užuot šlovinęs Dievą.

24 Viešpaties geroji naujiena greitai plito, ir tikinčiųjų skaičius vis augo. 25 Barnabas ir Paulius aplankė Jeruzalę, ir kai tik jie, įvykdę savo užduotis, grįžo į Antiochiją, pasiėmė su savimi Joną, vadinamą Morkumi.