1 Allora Giobbe rispose e disse:

2 "Come hai bene aiutato il debole! Come hai sorretto il braccio senza forza!

3 Come hai ben consigliato chi è privo di sapienza! E che abbondanza di sapere tu gli hai comunicato!

4 Ma a chi ti credi di aver parlato? E di chi è lo spirito che parla per mezzo tuo?

5 Dinanzi a Dio tremano le ombre disotto alle acque ed ai loro abitanti.

6 Dinanzi a lui il soggiorno dei morti è nudo, l’abisso è senza velo.

7 Egli distende il settentrione sul vuoto, sospende la terra sul nulla.

8 Rinchiude le acque nelle sue nubi, e le nubi non scoppiano per il peso.

9 Nasconde l’aspetto del suo trono, vi distende sopra le sue nuvole.

10 Ha tracciato un cerchio sulla faccia dell’acque, là dove la luce confina colle tenebre.

11 Le colonne del cielo sono scosse, e tremano alla sua minaccia.

12 Con la sua forza egli solleva il mare, con la sua intelligenza ne abbatte l’orgoglio.

13 Al suo soffio il cielo torna sereno, la sua mano trafigge il drago fuggente.

14 Ecco, questi non son che gli estremi lembi dell’azione sua. Non ce ne giunge all’orecchio che un breve sussurro; Ma il tuono delle sue potenti opere chi lo può intendere?"

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką!

3 Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!

4 Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?

5 Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai.

6 Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta.

7 Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.

8 Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta.

9 Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo.

10 Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos.

11 Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja.

12 Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą.

13 Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę.

14 Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?"