1 Giobbe riprese il suo discorso e disse:

2 "Come vive Iddio che mi nega giustizia, come vive l’Onnipotente che mi amareggia l’anima,

3 finché avrò fiato e il soffio di Dio sarà nelle mie nari,

4 le mie labbra, no, non diranno nulla d’ingiusto, e la mia lingua non proferirà falsità.

5 Lungi da me l’idea di darvi ragione! Fino all’ultimo respiro non mi lascerò togliere la mia integrità.

6 Ho preso a difendere la mia giustizia e non cederò; il cuore non mi rimprovera uno solo de’ miei giorni.

7 Sia trattato da malvagio il mio nemico e da perverso chi si leva contro di me!

8 Quale speranza rimane mai all’empio quando Iddio gli toglie, gli rapisce l’anima?

9 Iddio presterà egli orecchio al grido di lui, quando gli verrà sopra la distretta?

10 Potrà egli prendere il suo diletto nell’Onnipotente? invocare Iddio in ogni tempo?

11 Io vi mostrerò il modo d’agire di Dio, non vi nasconderò i disegni dell’Onnipotente.

12 Ma queste cose voi tutti le avete osservate e perché dunque vi perdete in vani discorsi?

13 Ecco la parte che Dio riserba all’empio, l’eredità che l’uomo violento riceve dall’Onnipotente.

14 Se ha figli in gran numero son per la spada; la sua progenie non avrà pane da saziarsi.

15 I superstiti son sepolti dalla morte, e le vedove loro non li piangono.

16 Se accumula l’argento come polvere, se ammucchia vestiti come fango;

17 li ammucchia, sì, ma se ne vestirà il giusto, e l’argento l’avrà come sua parte l’innocente.

18 La casa ch’ei si edifica è come quella della tignuola, come il capanno che fa il guardiano della vigna.

19 Va a letto ricco, ma per l’ultima volta; apre gli occhi e non è più.

20 Terrori lo sorprendono come acque; nel cuor della notte lo rapisce un uragano.

21 Il vento d’oriente lo porta via, ed egli se ne va; lo spazza in un turbine dal luogo suo.

22 Iddio gli scaglia addosso i suoi dardi, senza pietà, per quanto egli tenti di scampare a’ suoi colpi.

23 La gente batte le mani quando cade, e fischia dietro a lui quando lascia il luogo dove stava.

1 Jobas tęsė savo palyginimą:

2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".