1 I am the man that hath seen affliction by the rod of his wrath. 2 He hath led me, and brought me into darkness, but not into light. 3 Surely against me is he turned; he turneth his hand against me all the day. 4 My flesh and my skin hath he made old; he hath broken my bones. 5 He hath builded against me, and compassed me with gall and travail. 6 He hath set me in dark places, as they that be dead of old. 7 He hath hedged me about, that I cannot get out: he hath made my chain heavy. 8 Also when I cry and shout, he shutteth out my prayer. 9 He hath inclosed my ways with hewn stone, he hath made my paths crooked. 10 He was unto me as a bear lying in wait, and as a lion in secret places. 11 He hath turned aside my ways, and pulled me in pieces: he hath made me desolate. 12 He hath bent his bow, and set me as a mark for the arrow. 13 He hath caused the arrows of his quiver to enter into my reins. 14 I was a derision to all my people; and their song all the day. 15 He hath filled me with bitterness, he hath made me drunken with wormwood. 16 He hath also broken my teeth with gravel stones, he hath covered me with ashes. 17 And thou hast removed my soul far off from peace: I forgat prosperity. 18 And I said, My strength and my hope is perished from the LORD: 19 Remembering mine affliction and my misery, the wormwood and the gall. 20 My soul hath them still in remembrance, and is humbled in me.

21 This I recall to my mind, therefore have I hope.

22 It is of the LORD’s mercies that we are not consumed, because his compassions fail not. 23 They are new every morning: great is thy faithfulness. 24 The LORD is my portion, saith my soul; therefore will I hope in him. 25 The LORD is good unto them that wait for him, to the soul that seeketh him. 26 It is good that a man should both hope and quietly wait for the salvation of the LORD. 27 It is good for a man that he bear the yoke in his youth. 28 He sitteth alone and keepeth silence, because he hath borne it upon him. 29 He putteth his mouth in the dust; if so be there may be hope. 30 He giveth his cheek to him that smiteth him: he is filled full with reproach. 31 For the Lord will not cast off for ever: 32 But though he cause grief, yet will he have compassion according to the multitude of his mercies. 33 For he doth not afflict willingly nor grieve the children of men. 34 To crush under his feet all the prisoners of the earth, 35 To turn aside the right of a man before the face of the most High, 36 To subvert a man in his cause, the Lord approveth not.

37 Who is he that saith, and it cometh to pass, when the Lord commandeth it not? 38 Out of the mouth of the most High proceedeth not evil and good? 39 Wherefore doth a living man complain, a man for the punishment of his sins? 40 Let us search and try our ways, and turn again to the LORD. 41 Let us lift up our heart with our hands unto God in the heavens.

42 We have transgressed and have rebelled: thou hast not pardoned. 43 Thou hast covered with anger, and persecuted us: thou hast slain, thou hast not pitied. 44 Thou hast covered thyself with a cloud, that our prayer should not pass through. 45 Thou hast made us as the offscouring and refuse in the midst of the people. 46 All our enemies have opened their mouths against us. 47 Fear and a snare is come upon us, desolation and destruction. 48 Mine eye runneth down with rivers of water for the destruction of the daughter of my people. 49 Mine eye trickleth down, and ceaseth not, without any intermission, 50 Till the LORD look down, and behold from heaven. 51 Mine eye affecteth mine heart because of all the daughters of my city. 52 Mine enemies chased me sore, like a bird, without cause. 53 They have cut off my life in the dungeon, and cast a stone upon me. 54 Waters flowed over mine head; then I said, I am cut off.

55 I called upon thy name, O LORD, out of the low dungeon. 56 Thou hast heard my voice: hide not thine ear at my breathing, at my cry. 57 Thou drewest near in the day that I called upon thee: thou saidst, Fear not. 58 O Lord, thou hast pleaded the causes of my soul; thou hast redeemed my life. 59 O LORD, thou hast seen my wrong: judge thou my cause. 60 Thou hast seen all their vengeance and all their imaginations against me. 61 Thou hast heard their reproach, O LORD, and all their imaginations against me; 62 The lips of those that rose up against me, and their device against me all the day. 63 Behold their sitting down, and their rising up; I am their musick.

64 Render unto them a recompence, O LORD, according to the work of their hands. 65 Give them sorrow of heart, thy curse unto them. 66 Persecute and destroy them in anger from under the heavens of the LORD.

1 Aš­žmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos.

2 Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.

3 Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.

4 Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.

5 Jis apsupo mane kartybe ir vargu,

6 perkėlė į tamsą kaip mirusį.

7 Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.

8 Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.

9 Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.

10 Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.

11 Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.

12 Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu

13 ir pervėrė mano širdį strėlėmis.

14 Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.

15 Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.

16 Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.

17 Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.

18 Aš tariau: "Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo".

19 Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.

20 Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.

21 Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.

22 Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.

23 Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.

24 Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.

25 Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.

26 Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,

27 gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.

28 Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.

29 Jis paliečia dulkes savo burna: "Galbūt dar yra vilties".

30 Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

31 nes Viešpats neatstumia amžiams.

32 Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.

33 Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.

34 Kai mindžioja kojomis belaisvius,

35 kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,

36 kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.

37 Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

38 Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?

39 Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?

40 Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

41 Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.

42 Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.

43 Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.

44 Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos nepasiektų Tavęs.

45 Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.

46 Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.

47 Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.

48 Mano akys pasruvo ašaromis dėl tautos sunaikinimo.

49 Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,

50 kol Viešpats pažvelgs iš dangaus į mus.

51 Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų.

52 Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,

53 įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.

54 Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.

55 Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.

56 Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.

57 Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: "Nebijok".

58 Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.

59 Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.

60 Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;

61 Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.

62 Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.

63 Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.

64 Viešpatie, atlygink jiems pagal jų darbus.

65 Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.

66 Viešpatie, persekiok juos ir nušluok nuo žemės paviršiaus.