1 Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.
2 Keliaudamas per anuos kraštus ir skatindamas mokinius gausiais žodžiais, jis atvyko į Graikiją,
3 kur pasiliko tris mėnesius. Kai jam besirengiant plaukti į Siriją žydai ėmė ruošti prieš jį sąmokslą, jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.
4 Iki Azijos jį lydėjo Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos.
5 Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.
6 Po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadę; ten išbuvome septynias dienas.
7 Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
8 Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.
9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.
10 Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: "Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame".
11 Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo.
12 O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda.
13 Mes, nuėję ir įsėdę į laivą, išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.
14 Kai jis susitiko su mumis Ase, paėmę jį, nuplaukėme į Mitilėnę.
15 Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir, pabuvę Trogilione, dar po dienos atvykome į Miletą.
16 Kad netektų gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.
17 Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų.
18 Kai jie pas jį atvyko, Paulius prabilo: "Jūs žinote, kaip nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi,
19 tarnaudamas Viešpačiui su visu nusižeminimu, ašaromis ir išbandymais, kurie ištiko mane dėl žydų pinklių.
20 Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus,
21 liudydamas žydams ir graikams apie atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
22 Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks,
23 tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.
24 Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.
25 Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nebematysite mano veido.
26 Todėl šiandien jums liudiju, jog esu švarus nuo visų kraujo.
27 Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų.
28 Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju.
29 Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.
30 Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.
31 Todėl budėkite ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną.
32 O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų.
33 Nė iš vieno negeidžiau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.
34 Jūs žinote, kad mano ir buvusiųjų su manimi reikalams tarnavo šitos va mano rankos.
35 Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Labiau palaiminta duoti negu imti’ ".
36 Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.
37 Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.
38 Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, kad daugiau nebematysią jo veido. Po to jie palydėjo jį į laivą.
1 And after the noise had come to an end, Paul, having sent for the disciples and given them comfort, went away from them to Macedonia.
2 And when he had gone through those parts and given them much teaching, he came into Greece.
3 And when he had been there three months, because the Jews had made a secret design against him when he was about to take ship for Syria, he made a decision to go back through Macedonia.
4 And Sopater of Beroea, the son of Pyrrhus, and Aristarchus and Secundus of Thessalonica, and Gaius of Derbe, and Timothy, and Tychicus and Trophimus of Asia, went with him as far as Asia.
5 But these had gone before, and were waiting for us at Troas.
6 And we went away from Philippi by ship after the days of unleavened bread, and came to them at Troas in five days; and we were there for seven days.
7 And on the first day of the week, when we had come together for the holy meal, Paul gave them a talk, for it was his purpose to go away on the day after; and he went on talking till after the middle of the night.
8 And there were a number of lights in the room where we had come together.
9 And a certain young man named Eutychus, who was seated in the window, went into a deep sleep; and while Paul went on talking, being overcome by sleep, he had a fall from the third floor, and was taken up dead.
10 And Paul went down and, falling on him, took him in his arms and said, Do not be troubled, for his life is in him.
11 And when he had gone up, and had taken the broken bread, he went on talking to them for a long time, even till dawn, and then he went away.
12 And they took the boy in, living, and were greatly comforted.
13 But we, going before him by ship, went to Assos with the purpose of taking Paul in there: for so he had given orders, because he himself was coming by land.
14 And when he came up with us at Assos, we took him in the ship and went on to Mitylene.
15 And going from there by sea, we came on the day after opposite Chios, and touching at Samos on the day after that, we came on the third day to Miletus.
16 For Paul's purpose was to go past Ephesus, so that he might not be kept in Asia; for he was going quickly, in order, if possible, to be at Jerusalem on the day of Pentecost.
17 And from Miletus he sent to Ephesus for the rulers of the church.
18 And when they had come, he said to them, You yourselves have seen what my life has been like all the time from the day when I first came into Asia,
19 Doing the Lord's work without pride, through all the sorrow and troubles which came on me because of the evil designs of the Jews:
20 And how I kept back nothing which might be of profit to you, teaching you publicly and privately,
21 Preaching to Jews and to Greeks the need for a turning of the heart to God, and faith in the Lord Jesus Christ.
22 And now, as you see, I am going to Jerusalem, a prisoner in spirit, having no knowledge of what will come to me there:
23 Only that the Holy Spirit makes clear to me in every town that prison and pains are waiting for me.
24 But I put no value on my life, if only at the end of it I may see the work complete which was given to me by the Lord Jesus, to be a witness of the good news of the grace of God.
25 And now I am conscious that you, among whom I have gone about preaching the kingdom, will not see my face again.
26 And so I say to you this day that I am clean from the blood of all men.
27 For I have not kept back from you anything of the purpose of God.
28 Give attention to yourselves, and to all the flock which the Holy Spirit has given into your care, to give food to the church of God, for which he gave his blood.
29 I am conscious that after I am gone, evil wolves will come in among you, doing damage to the flock;
30 And from among yourselves will come men who will give wrong teaching, turning away the disciples after them.
31 So keep watch, having in mind that for three years without resting I was teaching every one of you, day and night, with weeping.
32 And now, I give you into the care of God and the word of his grace, which is able to make you strong and to give you your heritage among all the saints.
33 I have had no desire for any man's silver or gold or clothing.
34 You yourselves have seen that with these hands I got what was necessary for me and those who were with me.
35 In all things I was an example to you of how, in your lives, you are to give help to the feeble, and keep in memory the words of the Lord Jesus, how he himself said, There is a greater blessing in giving than in getting.
36 And having said these words, he went down on his knees in prayer with them all.
37 And they were all weeping, falling on Paul's neck and kissing him,
38 Being sad most of all because he had said that they would not see his face again. And so they went with him to the ship.