1 Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai.2 Jis, išvydęs juos, tarė: "Tai Dievo stovykla!" Ir pavadino tą vietą Mahanaimu.3 Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro žemę, Edomo kraštan.4 Jis įsakė jiems: "Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Viešėjau pas Labaną ir ten užtrukau iki šios dienos.5 Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ".6 Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: "Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!"7 Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius8 ir tarė: "Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės".9 Jokūbas meldėsi: "Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’.10 Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius.11 Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.12 Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ".13 Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje. Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką turėjo:14 du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,15 trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.16 Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė po būrį atskirai, sakydamas: "Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!"17 Jis įsakė pirmajam: "Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso šita banda?’,18 tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’ ".19 Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: "Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite,20 ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ". Jokūbas galvojo: "Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?"21 Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje.22 Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą.23 Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo.24 Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros.25 Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.26 Tada tas vyras tarė: "Paleisk mane, nes jau aušta!" Jokūbas atsakė: "Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!"27 Tas klausė: "Kuo tu vardu?" Jis atsakė: "Jokūbas".28 Tada jis tarė: "Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai".29 Jokūbas klausė: "Pasakyk man savo vardą". Bet tas atsakė: "Kam gi klausi mano vardo?" Ir jis ten jį palaimino.30 Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: "Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas".31 Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja.32 Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.

1 Mutta Jaakob kulki tietänsä; ja Jumalan enkeleitä tuli häntä vastaan.3 Sitten Jaakob lähetti sanansaattajat edellään veljensä Eesaun luo Seirin maahan, Edomin alueelle.7 Silloin valtasi Jaakobin suuri pelko ja ahdistus. Ja hän jakoi väen, joka oli hänen kanssansa, ja pikkukarjan ja raavaskarjan ja kamelit kahteen joukkoon.10 Minä olen liian halpa kaikkeen siihen armoon ja kaikkeen siihen uskollisuuteen, jota sinä olet palvelijallesi osoittanut; sillä ainoastaan sauva kädessäni minä kuljin tämän Jordanin yli, ja nyt on minulle karttunut kaksi joukkoa.11 Pelasta minut veljeni Eesaun käsistä, sillä minä pelkään, että hän tulee ja tuhoaa minut ynnä äidit lapsineen.13 Ja hän jäi siihen siksi yöksi. Sitten hän erotti omaisuudestaan lahjaksi veljelleen Eesaulle14 kaksisataa vuohta ja kaksikymmentä vuohipukkia, kaksisataa uuhta ja kaksikymmentä oinasta,15 kolmekymmentä imettävää kamelia varsoinensa, neljäkymmentä lehmää ja kymmenen härkää, kaksikymmentä aasintammaa ja kymmenen aasia.21 Niin lahja kulki hänen edellänsä, mutta itse hän jäi siksi yöksi leiriin.22 Mutta yöllä hän nousi, otti molemmat vaimonsa ja molemmat orjattarensa ja yksitoista lastansa ja meni kahlauspaikasta Jabbokin yli.23 Ja hän otti heidät ja vei heidät joen yli ja vei sen yli kaiken, mitä hänellä oli.24 Ja Jaakob jäi yksinänsä toiselle puolelle. Silloin painiskeli hänen kanssaan muuan mies päivän koittoon saakka.25 Ja kun mies huomasi, ettei hän häntä voittanut, iski hän häntä lonkkaluuhun, niin että Jaakobin lonkka nyrjähti hänen painiskellessaan hänen kanssaan.31 Ja kun hän oli kulkenut Penuelin ohitse, nousi aurinko; mutta hän ontui lonkkaansa.32 Sentähden israelilaiset eivät vielä tänäkään päivänä syö reisijännettä, joka kulkee lonkkaluun yli; sillä hän iski Jaakobia lonkkaluuhun, reisijänteen kohdalle.