1 Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: "Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą.

2 O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus". Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs.

3 Rytui išaušus, išleido juos su jų asilais.

4 Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: "Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera?

5 Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’ ".

6 Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius.

7 Jie atsakė jam: "Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų!

8 Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą?

9 Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais".

10 Jis atsakė: "Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti".

11 Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį.

12 Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše.

13 Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą.

14 Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės.

15 Juozapas tarė jiems: "Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?"

16 Judas atsakė: "Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė".

17 Juozapas atsakė: "Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!"

18 Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: "Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas.

19 Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’

20 Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvas jį myli’.

21 Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’

22 Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’

23 Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’

24 Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius.

25 Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’.

26 Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio’.

27 Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus.

28 Vienas išėjo, ir aš pasakiau: ‘Jį sudraskė žvėris’. Ir aš jo daugiau nebemačiau.

29 Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’.

30 Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs,

31 jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus.

32 Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių’,

33 todėl prašau, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais!

34 Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą".

1 He commanded the steward of his house, saying, "Fill the men’s sacks with food, as much as they can carry, and put each man’s money in his sack’s mouth. 2 Put my cup, the silver cup, in the sack’s mouth of the youngest, with his grain money." He did according to the word that Joseph had spoken. 3 As soon as the morning was light, the men were sent away, they and their donkeys. 4 When they had gone out of the city, and were not yet far off, Joseph said to his steward, "Up, follow after the men. When you overtake them, ask them, ‘Why have you rewarded evil for good? 5 Isn’t this that from which my lord drinks, and by which he indeed divines? You have done evil in so doing.’" 6 He overtook them, and he spoke these words to them.

7 They said to him, "Why does my lord speak such words as these? Far be it from your servants that they should do such a thing! 8 Behold, the money, which we found in our sacks’ mouths, we brought again to you out of the land of Canaan. How then should we steal silver or gold out of your lord’s house? 9 With whomever of your servants it is found, let him die, and we also will be my lord’s slaves."

10 He said, "Now also let it be according to your words. He with whom it is found will be my slave; and you will be blameless."

11 Then they hurried, and each man took his sack down to the ground, and each man opened his sack. 12 He searched, beginning with the oldest, and ending at the youngest. The cup was found in Benjamin’s sack. 13 Then they tore their clothes, and each man loaded his donkey, and returned to the city.

14 Judah and his brothers came to Joseph’s house, and he was still there. They fell on the ground before him. 15 Joseph said to them, "What deed is this that you have done? Don’t you know that such a man as I can indeed do divination?"

16 Judah said, "What will we tell my lord? What will we speak? How will we clear ourselves? God has found out the iniquity of your servants. Behold, we are my lord’s slaves, both we and he also in whose hand the cup is found."

17 He said, "Far be it from me that I should do so. The man in whose hand the cup is found, he will be my slave; but as for you, go up in peace to your father."

18 Then Judah came near to him, and said, "Oh, my lord, please let your servant speak a word in my lord’s ears, and don’t let your anger burn against your servant; for you are even as Pharaoh. 19 My lord asked his servants, saying, ‘Have you a father, or a brother?’ 20 We said to my lord, ‘We have a father, an old man, and a child of his old age, a little one; and his brother is dead, and he alone is left of his mother; and his father loves him.’ 21 You said to your servants, ‘Bring him down to me, that I may set my eyes on him.’ 22 We said to my lord, ‘The boy can’t leave his father, for if he should leave his father, his father would die.’ 23 You said to your servants, ‘Unless your youngest brother comes down with you, you will see my face no more.’ 24 When we came up to your servant my father, we told him the words of my lord. 25 Our father said, ‘Go again and buy us a little food.’ 26 We said, ‘We can’t go down. If our youngest brother is with us, then we will go down: for we may not see the man’s face, unless our youngest brother is with us.’ 27 Your servant, my father, said to us, ‘You know that my wife bore me two sons. 28 One went out from me, and I said, "Surely he is torn in pieces;" and I haven’t seen him since. 29 If you take this one also from me, and harm happens to him, you will bring down my gray hairs with sorrow to Sheol.’ 30 Now therefore when I come to your servant my father, and the boy is not with us; since his life is bound up in the boy’s life; 31 it will happen, when he sees that the boy is no more, that he will die. Your servants will bring down the gray hairs of your servant, our father, with sorrow to Sheol. 32 For your servant became collateral for the boy to my father, saying, ‘If I don’t bring him to you, then I will bear the blame to my father forever.’ 33 Now therefore, please let your servant stay instead of the boy, my lord’s slave; and let the boy go up with his brothers. 34 For how will I go up to my father, if the boy isn’t with me?—lest I see the evil that will come on my father."