1 Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

2 kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

3 tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

4 kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

6 Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

7 Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

8 Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

9 kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

10 Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

11 Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

12 Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

13 Bet angelas jam tarė: "Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

14 Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

15 nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

16 ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

17 Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą".

18 Tada Zacharijas atsakė angelui: "Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna".

19 Angelas jam atsakė: "Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

20 Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu".

21 Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

22 Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

23 Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

24 Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

25 "Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse".

26 Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: "Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!"

29 Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

30 O angelas jai tarė: "Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

32 Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

33 Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo".

34 Marija paklausė angelą: "Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?"

35 Angelas jai atsakė, tardamas: "Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

36 Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

37 nes Dievui nėra negalimų dalykų".

38 Tada Marija atsakė: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Ir angelas nuo jos pasitraukė.

39 Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

40 Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

41 Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

42 Ji balsiai sušuko ir tarė: "Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

43 Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

44 Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

45 Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta".

46 O Marija prabilo: "Mano siela šlovina Viešpatį,

47 ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

48 nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

49 nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

50 Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

51 Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

52 Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

53 Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

54 Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

55 kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius".

56 Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

57 Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

58 Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

59 Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

60 Atsakydama jo motina tarė: "O, ne! Jis vadinsis Jonas".

61 Jie jai sakė: "Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo".

62 Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

63 Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: "Jo vardas­Jonas". Ir visi stebėjosi.

64 Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

65 Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

66 Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: "Kas gi bus iš to vaiko?" Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

67 Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

68 "Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

69 Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

70 kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

71 jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

72 tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

73 priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

74 išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

75 per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

77 tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

78 ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

79 kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią".

80 Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

1 Since many have undertaken to set in order a narrative concerning those matters which have been fulfilled among us, 2 even as those who from the beginning were eyewitnesses and servants of the word delivered them to us, 3 it seemed good to me also, having traced the course of all things accurately from the first, to write to you in order, most excellent Theophilus; 4 that you might know the certainty concerning the things in which you were instructed.

5 There was in the days of Herod, the king of Judea, a certain priest named Zacharias, of the priestly division of Abijah. He had a wife of the daughters of Aaron, and her name was Elizabeth. 6 They were both righteous before God, walking blamelessly in all the commandments and ordinances of the Lord. 7 But they had no child, because Elizabeth was barren, and they both were well advanced in years.

8 Now while he executed the priest’s office before God in the order of his division 9 according to the custom of the priest’s office, his lot was to enter into the temple of the Lord and burn incense. 10 The whole multitude of the people were praying outside at the hour of incense.

11 An angel of the Lord appeared to him, standing on the right side of the altar of incense. 12 Zacharias was troubled when he saw him, and fear fell upon him. 13 But the angel said to him, "Don’t be afraid, Zacharias, because your request has been heard. Your wife, Elizabeth, will bear you a son, and you shall call his name John. 14 You will have joy and gladness, and many will rejoice at his birth. 15 For he will be great in the sight of the Lord, and he will drink no wine nor strong drink. He will be filled with the Holy Spirit, even from his mother’s womb. 16 He will turn many of the children of Israel to the Lord their God. 17 He will go before him in the spirit and power of Elijah, ‘to turn the hearts of the fathers to the children,’ and the disobedient to the wisdom of the just; to prepare a people prepared for the Lord."

18 Zacharias said to the angel, "How can I be sure of this? For I am an old man, and my wife is well advanced in years."

19 The angel answered him, "I am Gabriel, who stands in the presence of God. I was sent to speak to you and to bring you this good news. 20 Behold, you will be silent and not able to speak until the day that these things will happen, because you didn’t believe my words, which will be fulfilled in their proper time."

21 The people were waiting for Zacharias, and they marveled that he delayed in the temple. 22 When he came out, he could not speak to them. They perceived that he had seen a vision in the temple. He continued making signs to them, and remained mute. 23 When the days of his service were fulfilled, he departed to his house. 24 After these days Elizabeth his wife conceived, and she hid herself five months, saying, 25 "Thus has the Lord done to me in the days in which he looked at me, to take away my reproach among men."

26 Now in the sixth month, the angel Gabriel was sent from God to a city of Galilee named Nazareth, 27 to a virgin pledged to be married to a man whose name was Joseph, of David’s house. The virgin’s name was Mary. 28 Having come in, the angel said to her, "Rejoice, you highly favored one! The Lord is with you. Blessed are you among women!"

29 But when she saw him, she was greatly troubled at the saying, and considered what kind of salutation this might be. 30 The angel said to her, "Don’t be afraid, Mary, for you have found favor with God. 31 Behold, you will conceive in your womb and give birth to a son, and shall name him ‘Jesus.’ 32 He will be great and will be called the Son of the Most High. The Lord God will give him the throne of his father David, 33 and he will reign over the house of Jacob forever. There will be no end to his Kingdom."

34 Mary said to the angel, "How can this be, seeing I am a virgin?"

35 The angel answered her, "The Holy Spirit will come on you, and the power of the Most High will overshadow you. Therefore also the holy one who is born from you will be called the Son of God. 36 Behold, Elizabeth your relative also has conceived a son in her old age; and this is the sixth month with her who was called barren. 37 For nothing spoken by God is impossible."

38 Mary said, "Behold, the servant of the Lord; let it be done to me according to your word."

Then the angel departed from her.

39 Mary arose in those days and went into the hill country with haste, into a city of Judah, 40 and entered into the house of Zacharias and greeted Elizabeth. 41 When Elizabeth heard Mary’s greeting, the baby leaped in her womb; and Elizabeth was filled with the Holy Spirit. 42 She called out with a loud voice and said, "Blessed are you among women, and blessed is the fruit of your womb! 43 Why am I so favored, that the mother of my Lord should come to me? 44 For behold, when the voice of your greeting came into my ears, the baby leaped in my womb for joy! 45 Blessed is she who believed, for there will be a fulfillment of the things which have been spoken to her from the Lord!"

46 Mary said,

"My soul magnifies the Lord.

47 My spirit has rejoiced in God my Savior,

48 for he has looked at the humble state of his servant.

For behold, from now on, all generations will call me blessed.

49 For he who is mighty has done great things for me.

Holy is his name.

50 His mercy is for generations and generations on those who fear him.

51 He has shown strength with his arm.

He has scattered the proud in the imagination of their hearts.

52 He has put down princes from their thrones,

and has exalted the lowly.

53 He has filled the hungry with good things.

He has sent the rich away empty.

54 He has given help to Israel, his servant, that he might remember mercy,

55 as he spoke to our fathers,

to Abraham and his offspring forever."

56 Mary stayed with her about three months, and then returned to her house.

57 Now the time that Elizabeth should give birth was fulfilled, and she gave birth to a son. 58 Her neighbors and her relatives heard that the Lord had magnified his mercy toward her, and they rejoiced with her. 59 On the eighth day, they came to circumcise the child; and they would have called him Zacharias, after the name of his father. 60 His mother answered, "Not so; but he will be called John."

61 They said to her, "There is no one among your relatives who is called by this name." 62 They made signs to his father, what he would have him called.

63 He asked for a writing tablet, and wrote, "His name is John."

They all marveled. 64 His mouth was opened immediately and his tongue freed, and he spoke, blessing God. 65 Fear came on all who lived around them, and all these sayings were talked about throughout all the hill country of Judea. 66 All who heard them laid them up in their heart, saying, "What then will this child be?" The hand of the Lord was with him.

67 His father Zacharias was filled with the Holy Spirit, and prophesied, saying,

68 "Blessed be the Lord, the God of Israel,

for he has visited and redeemed his people;

69 and has raised up a horn of salvation for us in the house of his servant David

70 (as he spoke by the mouth of his holy prophets who have been from of old),

71 salvation from our enemies and from the hand of all who hate us;

72 to show mercy toward our fathers,

to remember his holy covenant,

73 the oath which he swore to Abraham our father,

74 to grant to us that we, being delivered out of the hand of our enemies,

should serve him without fear,

75 in holiness and righteousness before him all the days of our life.

76 And you, child, will be called a prophet of the Most High;

for you will go before the face of the Lord to prepare his ways,

77 to give knowledge of salvation to his people by the remission of their sins,

78 because of the tender mercy of our God,

by which the dawn from on high will visit us,

79 to shine on those who sit in darkness and the shadow of death;

to guide our feet into the way of peace."

80 The child was growing and becoming strong in spirit, and was in the desert until the day of his public appearance to Israel.