1 Dovydas pasitraukė į En Gedžio tvirtoves.

2 Kai Saulius, nugalėjęs filistinus, sugrįžo, jam buvo pranešta, kad Dovydas yra En Gedžio dykumoje.

3 Saulius, paėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, išėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų laukinių ožkų gyvenamose uolose.

4 Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje.

5 Dovydo vyrai sakė jam: "Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’ ". Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną.

6 Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną.

7 Jis tarė savo vyrams: "Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis".

8 Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. O Saulius, išėjęs iš olos, ėjo savo keliu.

9 Dovydas taip pat pakilo iš paskos ir, išlindęs iš olos, šaukė Sauliui: "Karaliau, mano valdove!" Sauliui atsigręžus, Dovydas nusilenkė veidu iki žemės.

10 Dovydas tarė Sauliui: "Kodėl klausai žmonių kalbų, kad Dovydas nori tau pikta?

11 Tu pats šiandien matei, kad Viešpats buvo atidavęs tave į mano rankas oloje; mane ragino tave nužudyti, bet aš pasigailėjau tavęs, sakydamas: ‘Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą, nes jis yra Viešpaties pateptasis’.

12 Pažvelk, mano tėve, į savo apsiausto skverną mano rankoje. Iš to, kad aš, atpjaudamas tavo apsiausto skverną, tavęs nenužudžiau, suprask ir žinok, kad manyje nėra nieko pikto ir aš nesu tau nusidėjęs. Bet tu ieškai mano gyvybės, kad ją atimtum.

13 Viešpats tebūna teisėjas tarp mudviejų ir Viešpats tegul atkeršija tau už mane, bet mano ranka nepakils prieš tave.

14 Kaip sena patarlė sako: ‘Iš nedorėlių ateina nedorybės’, bet mano ranka nepakils prieš tave.

15 Prieš ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu persekioji? Pastipusį šunį. Blusą.

16 Viešpats tebūna teisėjas ir tedaro sprendimą tarp manęs ir tavęs. Tegul mato ir gina mano bylą, ir išgelbsti mane nuo tavo rankos".

17 Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: "Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?" Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė.

18 Ir jis sakė Dovydui: "Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu.

19 Šiandien tu parodei, kaip elgiesi su manimi, nes Viešpats buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau tu manęs nenužudei.

20 Kas, suradęs savo priešą, paleidžia jį sveiką? Viešpats teatlygina tau geru už tai, ką tu šiandien man padarei.

21 Dabar tikrai žinau, kad tu tapsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankose.

22 Dabar prisiek man Viešpačiu, kad neišnaikinsi mano palikuonių ir neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų".

23 Dovydas prisiekė Sauliui. Po to Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai pasitraukė į tvirtovę.

1 And it cometh to pass when Saul hath turned back from after the Philistines, that they declare to him, saying, `Lo, David [is] in the wilderness of En-gedi.`

2 And Saul taketh three thousand chosen men out of all Israel, and goeth to seek David and his men, on the front of the rocks of the wild goats,

3 and he cometh in unto folds of the flock, on the way, and there [is] a cave, and Saul goeth in to cover his feet; and David and his men in the sides of the cave are abiding.

4 And the men of David say unto him, `Lo, the day of which Jehovah said unto thee, Lo, I am giving thine enemy into thy hand, and thou hast done to him as it is good in thine eyes;` and David riseth and cutteth off the skirt of the upper robe which [is] on Saul -- gently.

5 And it cometh to pass afterwards that the heart of David smiteth him, because that he hath cut off the skirt which [is] on Saul,

6 and he saith to his men, `Far be it from me, by Jehovah; I do not do this thing to my lord -- to the anointed of Jehovah -- to put forth my hand against him, for the anointed of Jehovah he [is].`

7 And David subdueth his men by words, and hath not permitted them to rise against Saul; and Saul hath risen from the cave, and goeth on the way;

8 and David riseth afterwards, and goeth out from the cave, and calleth after Saul, saying, `My lord, O king!` And Saul looketh attentively behind him, and David boweth -- face to the earth -- and doth obeisance.

9 And David saith to Saul, `Why dost thou hear the words of man, saying, Lo, David is seeking thine evil?

10 Lo, this day have thine eyes seen how that Jehovah hath given thee to-day into my hand in the cave; and [one] said to slay thee, and [mine eye] hath pity on thee, and I say, I do not put forth my hand against my lord, for the anointed of Jehovah he [is].

11 `And, my father, see, yea see the skirt of thine upper robe in my hand; for by cutting off the skirt of thy upper robe, and I have not slain thee, know and see that there is not in my hand evil and transgression, and I have not sinned against thee, and thou art hunting my soul to take it!

12 `Jehovah doth judge between me and thee, and Jehovah hath avenged me of thee, and my hand is not on thee;

13 as saith the simile of the ancients, From the wicked goeth out wickedness, and my hand is not on thee.

14 `After whom hath the king of Israel come out? after whom art thou pursuing? -- after a dead dog! after one flea!

15 And Jehovah hath been for judge, and hath judged between me and thee, yea, he seeth and pleadeth my cause, and doth deliver me out of thy hand.`

16 And it cometh to pass, when David completeth to speak these words unto Saul, that Saul saith, `Is this thy voice, my son David?` and Saul lifteth up his voice, and weepeth.

17 And he saith unto David, `More righteous thou [art] than I; for thou hast done me good, and I have done thee evil;

18 and thou hast declared to-day how that thou hast done good with me, how that Jehovah shut me up into thy hand, and thou didst not slay me,

19 and that a man doth find his enemy, and hath sent him away in a good manner; and Jehovah doth repay thee good for that which thou didst to me this day.

20 `And, now, lo, I have known that thou dost certainly reign, and the kingdom of Israel hath stood in thy hand;

21 and, now, swear to me by Jehovah -- thou dost not cut off my seed after me, nor dost thou destroy my name from the house of my father.`

22 And David sweareth to Saul, and Saul goeth unto his house, and David and his men have gone up unto the fortress.