1 Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi.
2 Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus.
3 Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
4 Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą.
5 Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams.
6 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.
7 Moterys dainuodamos kartojo: "Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydasdešimtis tūkstančių".
8 Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: "Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės".
9 Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.
10 Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.
11 Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: "Prismeigsiu jį prie sienos". Bet Dovydas išsisuko du kartus.
12 Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs.
13 Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą.
14 Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo.
15 Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.
16 Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.
17 Kartą Saulius tarė: "Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas". Saulius galvojo: "Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka".
18 Dovydas atsakė Sauliui: "Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?"
19 Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.
20 Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko.
21 Ir Saulius sakė: "Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį". Saulius sakė Dovydui: "Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja".
22 Jis įsakė savo tarnams: "Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’ ".
23 Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: "Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus".
24 Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo.
25 Tada Saulius sakė: "Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’ ". Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos.
26 Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas,
27 kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas.
28 Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį.
29 Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui.
30 Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.
1 And it cometh to pass, when he finisheth to speak unto Saul, that the soul of Jonathan hath been bound to the soul of David, and Jonathan loveth him as his own soul.
2 And Saul taketh him on that day, and hath not permitted him to turn back to the house of his father.
3 And Jonathan maketh -- also David -- a covenant, because he loveth him as his own soul,
4 and Jonathan strippeth himself of the upper robe which [is] upon him, and giveth it to David, and his long robe, even unto his sword, and unto his bow, and unto his girdle.
5 And David goeth out whithersoever Saul doth send him; he acted wisely, and Saul setteth him over the men of war, and it is good in the eyes of all the people, and also in the eyes of the servants of Saul.
6 And it cometh to pass, in their coming in, in David`s returning from smiting the Philistine, that the women come out from all the cities of Israel to sing -- also the dancers -- to meet Saul the king, with tabrets, with joy, and with three-stringed instruments;
7 and the women answer -- those playing, and say, `Saul hath smitten among his thousands, And David among his myriads.`
8 And it is displeasing to Saul exceedingly, and this thing is evil in his eyes, and he saith, `They have given to David myriads, and to me they have given the thousands, and more to him [is] only the kingdom;`
9 and Saul is eyeing David from that day and thenceforth.
10 And it cometh to pass, on the morrow, that the spirit of sadness [from] God prospereth over Saul, and he prophesieth in the midst of the house, and David is playing with his hand, as day by day, and the javelin [is] in the hand of Saul,
11 and Saul casteth the javelin, and saith, `I smite through David, even through the wall;` and David turneth round out of his presence twice.
12 And Saul is afraid of the presence of David, for Jehovah hath been with him, and from Saul He hath turned aside;
13 and Saul turneth him aside from him, and appointeth him to himself head of a thousand, and he goeth out an cometh in, before the people.
14 And David is in all his ways acting wisely, and Jehovah [is] with him,
15 and Saul seeth that he is acting very wisely, and is afraid of him,
16 and all Israel and Judah love David when he is going out and coming in before them.
17 And Saul saith unto David, `Lo, my elder daughter Merab -- her I give to thee for a wife; only, be to me for a son of valour, and fight the battles of Jehovah;` and Saul said, `Let not my hand be on him, but let the hand of the Philistines be upon him.`
18 And David saith unto Saul, `Who [am] I? and what my life -- the family of my father in Israel -- that I am son-in-law to the king?`
19 And it cometh to pass, at the time of the giving of Merab daughter of Saul to David, that she hath been given to Adriel the Meholathite for a wife.
20 And Michal daughter of Saul loveth David, and they declare to Saul, and the thing is right in his eyes,
21 and Saul saith, `I give her to him, and she is to him for a snare, and the hand of the Philistines is on him;` and Saul saith unto David, `By the second -- thou dost become my son-in-law to-day.`
22 And Saul commandeth his servants, `Speak unto David gently, saying, Lo, the king hath delighted in thee, and all his servants have loved thee, and now, be son-in-law to the king.`
23 And the servants of Saul speak in the ears of David these words, and David saith, `Is it a light thing in your eyes to be son-in-law to the king -- and I a poor man, and lightly esteemed?`
24 And the servants of Saul declare to him, saying, `According to these words hath David spoken.`
25 And Saul saith, `Thus do ye say to David, There is no delight to the king in dowry, but in a hundred foreskins of the Philistines -- to be avenged on the enemies of the king;` and Saul thought to cause David to fall by the hand of the Philistines.
26 And his servants declare to David these words, and the thing is right in the eyes of David, to be son-in-law to the king; and the days have not been full,
27 and David riseth and goeth, he and his men, and smiteth among the Philistines two hundred men, and David bringeth in their foreskins, and they set them before the king, to be son-in-law to the king; and Saul giveth to him Michal his daughter for a wife.
28 And Saul seeth and knoweth that Jehovah [is] with David, and Michal daughter of Saul hath loved him,
29 and Saul addeth to be afraid of the presence of David yet; and Saul is an enemy with David all the days.
30 And the princes of the Philistines come out, and it cometh to pass from the time of their coming out, David hath acted more wisely than any of the servants of Saul, and his name is very precious.