1 Kartą sabato dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo Jį.
2 Ir štai Jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.
3 Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: "Leistina per sabatą gydyti ar ne?"
4 Tie tylėjo. Tada Jis ėmė, išgydė jį ir paleido.
5 O jiems pasakė: "Jei kurio iš jūsų asilas ar jautis įkristų į šulinį, argi tučtuojau neištrauktų jo per sabatą?"
6 Ir jie nesugebėjo Jam į tai atsakyti.
7 Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, Jis pasakė jiems palyginimą:
8 "Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave,
9 ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tada sugėdintas turėsi sėstis į paskutinę vietą.
10 Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau!’ Tada tau bus garbė visų prie stalo sėdinčiųjų akivaizdoje.
11 Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas".
12 Pakvietusiam Jį vaišių Jėzus irgi pasakė: "Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.
13 Rengdamas vaišes, geriau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,
14 tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti. Tuomet tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime".
15 Tai išgirdęs, vienas iš sėdinčiųjų prie stalo tarė Jam: "Palaimintas, kas valgys duoną Dievo karalystėje!"
16 Tada Jėzus jam pasakė: "Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.
17 Atėjus puotos metui, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’.
18 Tada jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau mane pateisinti’.
19 Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau mane pateisinti’.
20 Trečias tarė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.
21 Tarnas sugrįžęs viską papasakojo šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus’.
22 Tarnas vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip liepei,padaryta, bet dar yra vietos’.
23 Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni.
24 Sakau jums,nė vienas iš anų pakviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’ ".
25 Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms:
26 "Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės,negali būti mano mokinys.
27 Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.
28 Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti?
29 Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo,
30 sakydami: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.
31 Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?!
32 Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys".
34 "Druskageras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?
35 Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan. Kas turi ausis klausytiteklauso!"
1 And it came to pass, on his going into the house of a certain one of the chiefs of the Pharisees, on a sabbath, to eat bread, that they were watching him,
2 and lo, there was a certain dropsical man before him;
3 and Jesus answering spake to the lawyers and Pharisees, saying, `Is it lawful on the sabbath-day to heal?`
4 and they were silent, and having taken hold of [him], he healed him, and let [him] go;
5 and answering them he said, `Of which of you shall an ass or ox fall into a pit, and he will not immediately draw it up on the sabbath-day?`
6 and they were not able to answer him again unto these things.
7 And he spake a simile unto those called, marking how they were choosing out the first couches, saying unto them,
8 `When thou mayest be called by any one to marriage-feasts, thou mayest not recline on the first couch, lest a more honourable than thou may have been called by him,
9 and he who did call thee and him having come shall say to thee, Give to this one place, and then thou mayest begin with shame to occupy the last place.
10 `But, when thou mayest be called, having gone on, recline in the last place, that when he who called thee may come, he may say to thee, Friend, come up higher; then thou shalt have glory before those reclining with thee;
11 because every one who is exalting himself shall be humbled, and he who is humbling himself shall be exalted.`
12 And he said also to him who did call him, `When thou mayest make a dinner or a supper, be not calling thy friends, nor thy brethren, nor thy kindred, nor rich neighbours, lest they may also call thee again, and a recompense may come to thee;
13 but when thou mayest make a feast, be calling poor, maimed, lame, blind,
14 and happy thou shalt be, because they have not to recompense thee, for it shall be recompensed to thee in the rising again of the righteous.`
15 And one of those reclining with him, having heard these things, said to him, `Happy [is] he who shall eat bread in the reign of God;`
16 and he said to him, `A certain man made a great supper, and called many,
17 and he sent his servant at the hour of the supper to say to those having been called, Be coming, because now are all things ready.
18 `And they began with one consent all to excuse themselves: The first said to him, A field I bought, and I have need to go forth and see it; I beg of thee, have me excused.
19 `And another said, Five yoke of oxen I bought, and I go on to prove them; I beg of thee, have me excused:
20 and another said, A wife I married, and because of this I am not able to come.
21 `And that servant having come, told to his lord these things, then the master of the house, having been angry, said to his servant, Go forth quickly to the broad places and lanes of the city, and the poor, and maimed, and lame, and blind, bring in hither.
22 `And the servant said, Sir, it hath been done as thou didst command, and still there is room.
23 `And the lord said unto the servant, Go forth to the ways and hedges, and constrain to come in, that my house may be filled;
24 for I say to you, that none of those men who have been called shall taste of my supper.`
25 And there were going on with him great multitudes, and having turned, he said unto them,
26 `If any one doth come unto me, and doth not hate his own father, and mother, and wife, and children, and brothers, and sisters, and yet even his own life, he is not able to be my disciple;
27 and whoever doth not bear his cross, and come after me, is not able to be my disciple.
28 `For who of you, willing to build a tower, doth not first, having sat down, count the expense, whether he have the things for completing?
29 lest that he having laid a foundation, and not being able to finish, all who are beholding may begin to mock him,
30 saying -- This man began to build, and was not able to finish.
31 `Or what king going on to engage with another king in war, doth not, having sat down, first consult if he be able with ten thousand to meet him who with twenty thousand is coming against him?
32 and if not so -- he being yet a long way off -- having sent an embassy, he doth ask the things for peace.
33 `So, then, every one of you who doth not take leave of all that he himself hath, is not able to be my disciple.
34 `The salt [is] good, but if the salt doth become tasteless, with what shall it be seasoned?
35 neither for land nor for manure is it fit -- they cast it without. He who is having ears to hear -- let him hear.`