1,2 Jau parašyta keletas Kristaus biografijų, kurių šaltinis – pasakojimai, paplitę tarp mūsų iš pirmųjų mokinių ir kitų liudininkų, mačiusių Kristų, lūpų, 3 Tačiau man pasirodė, kad gerai būtų patikrinti visus iki vieno aprašymus ir, kruopščiai patyrinėjus, pateikti tau santrauką, 4 kad įtikėtum tiesa, kurios buvai mokomas.

5 Savo pasakojimą pradėsiu nuo žydų kunigo Zacharijo. Jis gyveno tada, kai Judėją valdė Erodas, Zacharijas buvo šventyklos tarnų Abijo skyriaus narys. Jo žmona Elzbieta buvo kilusi iš Aarono palikuonių, ir taip pat kaip Zacharijas priklausė žydų kunigų luomui. 6 Jie buvo dievobaimingi žmonės, ir stropiai laikėsi visų Dievo įsakymų. 7 Tačiau jie neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga, ir abu jau buvo labai seni.

8,9 Vieną budėjimo savaitės dieną, kai Zacharijas šventykloje vykdė savo pareigas, burtų keliu jam teko garbė smilkyti Dievo šlovei šventyklos viduje. 10 Tuo tarpu didelė minia meldėsi šventyklos kieme, kaip buvo įprasta smilkymo metu, 11,12 Zacharijas buvo šventykloje, kai staiga smilkalų altoriaus dešinėje pasirodė angelas! Zacharijas apstulbo ir išsigando, 13 Tačiau angelas pasakė: „Nebijok, Zacharijau, aš atėjau pranešti, kad Dievas išklausė jūsų maldą, ir tavo žmona Elzbieta pagimdys sūnų. Pavadink jį Jonu. 14 Jūs abu turėsite daug džiaugsmo ir malonumų jam gimus, ir daugelis džiaugsis kartu su jumis. 15 Jis bus vienas iš didžiųjų Dievo žmonių. Jam nebus galima gerti vyno ar kurio kito svaiginančio gėrimo – jis bus kupinas Šventosios Dvasios dar savo motinos įsčiose. 16 Jis įkalbės daugelį žydų grįžti prie Dievo. 17 Jis bus tvirtos dvasios ir galingas vyras kaip Elijas, senovės pranašas, ir paruoš kelią Mesijui, parengs žmones Jo atėjimui. Jis sušvelnins suaugusiųjų širdis, kad jos taptų panašios į mažų vaikų širdeles, o neklusniųjų mintis pakeis į tikėjimo išmintį." 18 Zacharijas tarė angelui: „Bet tai neįmanoma. Aš jau senas, o mano žmona irgi metuose." 19 Atsakydamas angelas jam tarė: „Aš esu Gabrielius. Aš stoviu Dievo akivaizdoje. Tai Jis mane pasiuntė tau pranešti gerąją žinią! 20 O dabar, kadangi tu nepatikėjai, neteksi kalbos, kol gims kūdikis, Mano žodžiai išsipildys reikiamu laiku."

21 Tuo tarpu minios žmonių laukė, kada pasirodys Zacharijas, ir stebėjosi, kodėl jis taip ilgai užtruko. 22 Kai jis pagaliau išėjo, negalėjo kalbėti. Iš Zacharijo judesių žmonės suprato, kad jis matė šventykloje regėjimą.

23 Likusias budėjimo dienas jis ėjo savo pareigas šventykloje, o po to grįžo namo. 24 Netrukus jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir slėpėsi penkis mėnesius. 25 „Koks geras Viešpats, – sakė ji, – kad panaikino tą mano negarbę!"

26 Kitą mėnesį Dievas pasiuntė angelą Gabrielių į Nazaretą, kaimą Galilėjoje, 27 pas mergelę Mariją, susižiedavusią su Juozapu, vyru iš karaliaus Dovydo giminės. 28 Gabrielius, pasirodęs jai, tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji, Dievas su tavimi!" 29 Tai išgirdusi, Marija sutriko ir nusigando, Ji stengėsi suprasti, kas slypi angelo žodžiuose. 30 „Nebijok, Marija, – pasakė jai angelas, – Dievas nusprendė tave nuostabiai palaiminti. 31 Labai greitai tu tapsi nėščia ir pagimdysi Sūnų. Tu Jį pavadinsi Jėzumi. 32 Jis bus didis žmogus ir vadins Jį Dievo Sūnumi. 33 Visagalis Dievas suteiks tavo Sūnui Jo tėvo Dovydo sostą, Jis amžinai valdys Izraelį, ir Jo karalystė niekada nesibaigs!"

34 Marija paklausė angelą: „Kaip aš galiu pagimdyti kūdikį? Aš esu mergaitė ir nepažįstu vyro." 35 Angelas atsakė: „Šventoji Dvasia aplankys tave, ir Dievo galybė pridengs tave Savo šešėliu, todėl gimęs berniukas bus visiškai šventas ir vadinsis Dievo Sūnumi. 36 Štai tavo teta Elzbieta – „nevaisingoji", kaip ją vadino, prieš pusmetį tapo nėščia senyvame amžiuje. 37 Dievas išpildo kiekvieną Savo pažadą." 38 Marija pasakė: „Štai aš – Viešpaties tarnaitė, trokštu tarnauti Jam taip, kaip Jis to nori. Tegul viskas, ką pasakei, išsipildo." Ir tada angelas pranyko.

39,40 Po kelių dienų Marija išskubėjo į Judėjos kalnus, miestelį, kur gyveno Zacharijas, aplankyti Elzbietos. 41 Kai Marija pasveikino Elzbietą, suspurdėjo kūdikis Elzbietos įsčiose, ir ją aplankė Šventoji Dvasia. 42 Ji džiugiai sušuko Marijai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų – tavo Sūnus vertas Dievo išaukštinimo. 43 Iš kur man ta garbė, kad Viešpaties motina aplanko mane? 44 Kai tu įėjai ir pasveikinai mane, kai aš išgirdau tavo balsą, iš džiaugsmo suspurdėjo kūdikis mano įsčiose! 45 Tu įtikėjai, kad Viešpats tesės Savo pažadą, todėl Jis nuostabiai palaimino tave."

46 Marija atsakė:

„Kaip aš šlovinu Viešpatį!

47 Aš džiaugiuosi Viešpačiu, savo Gelbėtoju,

48 nes Jis pažvelgė į Savo nuolankią tarnaitę.

Štai nuo dabar visos kartos vadins mane Dievo palaimintąja,

49 nes didžiais dalykais apdovanojo mane Visagalis.

50 Jo gailestingumas neaplenkia nė vieno, kuris Jam paklūsta.

51 Kokia galinga Jo ranka!

Jis išblaško išdidžiuosius išpuikėlius,

52 nuverčia nuo sostų galiūnus ir

išaukština žemesniuosius.

53 Jis pasotina išalkusias širdis,

o turtuolius tuščiomis paleidžia.

54 O kaip Jis padėjo Savo tarnui Izraeliui! Jis neužmiršo Savo pažado,

55 nes pažadėjo mūsų tėvams – Abraomui ir jo vaikams – amžiną gailestingumą."

56 Marija paviešėjo pas Elzbietą apie tris mėnesius ir grįžo į savo namus.

57 Tuo metu atėjo laikas gimti Elzbietos kūdikiui, ir ji pagimdė sūnų. 58 Žinia, koks Viešpats jai gailestingas, greitai pasklido po kaimynus ir gimines, ir visi sveikino ją.

59 Kai kūdikiui suėjo aštuonios dienos, visi giminės ir draugai susirinko į apipjaustymo ceremoniją. Jie visi nusprendė, kad berniuko vardas bus Zacharijas, kaip ir jo tėvo. 60 Bet Elzbieta pasakė: „Visai ne! Jis turi būti pavadintas Jonu!" 61 „Kaip? – stebėjosi šie. – Juk visoje jūsų giminėje nerasi vyro tokiu vardu." 62 Tada jie ženklais paklausė kūdikio tėvą, kokį vardą jis nori duoti berniukui. 63 Tasai pasiekė skiautę popieriaus ir visų nustebimui užrašė: „Jo vardas Jonas!" 64 Tuojau pat Zacharijas atgavo kalbą ir ėmė garbinti Dievą. 65 Žinia apie stebuklą pasklido ne tik po visą kaimyninę apylinkę, bet ir Judėjoje. 66 Visi, kas girdėjo šią naujieną, ilgai svarstė: „Įdomu, kuo taps šis vaikas, kadangi Viešpats jį globoja ypatingai."

67 Tada jo tėvą Zachariją aplankė Šventoji Dvasia ir jis pranašavo:

68 „Šlovinkite Viešpatį, Izraelio Dievą, kadangi Jis aplankė Savo tautą ir atnešė jai išgelbėjimą.

69 Jis siunčia mums galingą Gelbėtoją iš Savo tarno Dovydo karališkosios giminės,

70 kaip seniau buvo žadėjęs

per šventuosius pranašus,

71 Kuris išgelbės mus nuo priešų, nuo visų, kas mūsų nekenčia.

72,73 Jis buvo gailestingas mūsų protėviams, pačiam Abraomui,

prisimindamas jam duotą šventą pažadą, jog leis mums,

74 išvaduotiems iš priešų rankos, tarnauti Dievui be baimės

75 per visą gyvenimą šventumu ir teisumu Jo akivaizdoje.

76 O tu, sūneli, vadinsiesi Aukščiausiojo pranašu, nes eisi paruošti kelią Mesijui.

77 Tu mokysi žmones pažinti išgelbėjimą iš nuodėmių atleidimo.

78 Tai įvyks dėl mūsų gailestingojo Dievo malonės,

ir jau netruks nušvisti dangaus aušra,

79 kad paliestų sėdinčius tamsybėse ir mirties ūksmėje, kad palydėtų mus į ramybės kelią."

80 Mažasis berniukas labai mylėjo Dievą.

Kai jis užaugo, atsiskyręs gyveno dykumoje, kol pradėjo tarnauti Izraeliui.

1 Tendo, pois, muitos empreendido pôr em ordem a narração dos fatos que entre nós se cumpriram, 2 Segundo nos transmitiram os mesmos que os presenciaram desde o princípio, e foram ministros da palavra, 3 Pareceu-me também a mim conveniente descrevê-los a ti, ó excelente Teófilo, por sua ordem, havendo-me já informado minuciosamente de tudo desde o princípio; 4 Para que conheças a certeza das coisas de que já estás informado.

5 Existiu, no tempo de Herodes, rei da Judeia, certo sacerdote chamado Zacarias, da ordem de Abias, e cuja mulher era das filhas de Arão; e o seu nome era Isabel. 6 E eram ambos justos perante Deus, andando sem repreensão em todos os mandamentos e preceitos do Senhor. 7 E não tinham filhos, porque Isabel era estéril, e ambos eram avançados em idade.

8 E aconteceu que, exercendo ele o sacerdócio diante de Deus, na ordem da sua turma, 9 Segundo o costume sacerdotal, coube-lhe em sorte entrar no templo do Senhor para oferecer o incenso. 10 E toda a multidão do povo estava fora, orando, à hora do incenso. 11 E um anjo do Senhor lhe apareceu, posto em pé, à direita do altar do incenso. 12 E Zacarias, vendo-o, turbou-se, e caiu temor sobre ele. 13 Mas o anjo lhe disse: Zacarias, não temas, porque a tua oração foi ouvida, e Isabel, tua mulher, te dará à luz um filho, e chamarás o seu nome João.

14 E terás prazer e alegria, e muitos se alegrarão no seu nascimento, 15 Porque será grande diante do Senhor, e não beberá vinho, nem bebida forte, e será cheio do Espírito Santo, já desde o ventre de sua mãe. 16 E converterá muitos dos filhos de Israel ao Senhor seu Deus, 17 E irá adiante dele no espírito e poder de Elias, para converter os corações dos pais aos filhos, e os rebeldes à prudência dos justos, com o fim de preparar ao Senhor um povo bem disposto.

18 Disse então Zacarias ao anjo: Como saberei isto? Pois eu já sou velho, e minha mulher avançada em idade.

19 E, respondendo o anjo, disse-lhe: Eu sou Gabriel, que assisto diante de Deus, e fui enviado a falar-te e dar-te estas alegres novas.

20 E eis que ficarás mudo, e não poderás falar até ao dia em que estas coisas aconteçam; porquanto não creste nas minhas palavras, que a seu tempo se hão de cumprir.

21 E o povo estava esperando a Zacarias, e maravilhava-se de que tanto se demorasse no templo. 22 E, saindo ele, não lhes podia falar; e entenderam que tinha tido uma visão no templo. E falava por acenos, e ficou mudo. 23 E sucedeu que, terminados os dias de seu ministério, voltou para sua casa.

24 E, depois daqueles dias, Isabel, sua mulher, concebeu, e por cinco meses se ocultou, dizendo:

25 Assim me fez o Senhor, nos dias em que atentou em mim, para destruir o meu opróbrio entre os homens.

26 E, no sexto mês, foi o anjo Gabriel enviado por Deus a uma cidade da Galileia, chamada Nazaré, 27 A uma virgem desposada com um homem, cujo nome era José, da casa de Davi; e o nome da virgem era Maria. 28 E, vindo o anjo até ela, disse: Salve, agraciada; o Senhor é contigo; bendita és tu entre as mulheres.

29 E, vendo-o ela, turbou-se muito com sua palavra, e considerava que saudação seria esta. 30 Disse-lhe, então, o anjo: Maria, não temas, porque achaste graça diante de Deus.

31 E eis que em teu ventre conceberás e darás à luz um filho, e chamarás o seu nome Jesus. 32 Este será grande, e será chamado filho do Altíssimo; e o Senhor Deus lhe dará o trono de Davi, seu pai; 33 E reinará eternamente na casa de Jacó, e o seu reino não terá fim.

34 E disse Maria ao anjo: Como se fará isto, visto que não conheço homem algum?

35 E, respondendo o anjo, disse-lhe: Descerá sobre ti o Espírito Santo, e o poder do Altíssimo te cobrirá com a sua sombra; por isso também o Santo, que de ti há de nascer, será chamado Filho de Deus.

36 E eis que também Isabel, tua prima, concebeu um filho em sua velhice; e é este o sexto mês para aquela que era chamada estéril; 37 Porque para Deus nada é impossível.

38 Disse então Maria: Eis aqui a serva do Senhor; cumpra-se em mim segundo a tua palavra. E o anjo ausentou-se dela.

39 E, naqueles dias, levantando-se Maria, foi apressada às montanhas, a uma cidade de Judá, 40 E entrou em casa de Zacarias, e saudou a Isabel. 41 E aconteceu que, ao ouvir Isabel a saudação de Maria, a criancinha saltou no seu ventre; e Isabel foi cheia do Espírito Santo. 42 E exclamou com grande voz, e disse: Bendita és tu entre as mulheres, e bendito o fruto do teu ventre.

43 E de onde me provém isto a mim, que venha visitar-me a mãe do meu Senhor? 44 Pois eis que, ao chegar aos meus ouvidos a voz da tua saudação, a criancinha saltou de alegria no meu ventre. 45 Bem-aventurada a que creu, pois hão de cumprir-se as coisas que da parte do Senhor lhe foram ditas.

46 Disse então Maria: A minha alma engrandece ao Senhor,

47 E o meu espírito se alegra em Deus meu Salvador;

48 Porque atentou na baixeza de sua serva; pois eis que desde agora todas as gerações me chamarão bem-aventurada,

49 Porque me fez grandes coisas o Poderoso; e santo é seu nome.

50 E a sua misericórdia é de geração em geração sobre os que o temem.

51 Com o seu braço agiu valorosamente; dissipou os soberbos no pensamento de seus corações.

52 Depôs dos tronos os poderosos, e elevou os humildes.

53 Encheu de bens os famintos, e despediu vazios os ricos.

54 Auxiliou a Israel seu servo, recordando-se da sua misericórdia;

55 Como falou a nossos pais, para com Abraão e a sua posteridade, para sempre.

56 E Maria ficou com ela quase três meses, e depois voltou para sua casa.

57 E completou-se para Isabel o tempo de dar à luz, e teve um filho. 58 E os seus vizinhos e parentes ouviram que tinha o Senhor usado para com ela de grande misericórdia, e alegraram-se com ela. 59 E aconteceu que, ao oitavo dia, vieram circuncidar o menino, e lhe chamavam Zacarias, o nome de seu pai. 60 E, respondendo sua mãe, disse: Não, porém será chamado João.

61 E disseram-lhe: Ninguém há na tua parentela que se chame por este nome.

62 E perguntaram por acenos ao pai como queria que lhe chamassem. 63 E, pedindo ele uma tabuinha de escrever, escreveu, dizendo: O seu nome é João. E todos se maravilharam.

64 E logo a boca se lhe abriu, e a língua se lhe soltou; e falava, louvando a Deus. 65 E veio temor sobre todos os seus vizinhos, e em todas as montanhas da Judeia foram divulgadas todas estas coisas. 66 E todos os que as ouviam as conservavam em seus corações, dizendo: Quem será, pois, este menino? E a mão do Senhor estava com ele.

67 E Zacarias, seu pai, foi cheio do Espírito Santo, e profetizou, dizendo:

68 Bendito o Senhor Deus de Israel, porque visitou e remiu o seu povo,

69 E nos levantou uma salvação poderosa na casa de Davi seu servo.

70 Como falou pela boca dos seus santos profetas, desde o princípio do mundo;

71 Para nos livrar dos nossos inimigos e da mão de todos os que nos odeiam;

72 Para manifestar misericórdia a nossos pais, e lembrar-se da sua santa aliança,

73 E do juramento que jurou a Abraão nosso pai,

74 De conceder-nos que, libertados da mão de nossos inimigos, o serviríamos sem temor,

75 Em santidade e justiça perante ele, todos os dias da nossa vida.

76 E tu, ó menino, serás chamado profeta do Altíssimo, porque hás de ir ante a face do Senhor, a preparar os seus caminhos;

77 Para dar ao seu povo conhecimento da salvação, na remissão dos seus pecados;

78 Pelas entranhas da misericórdia do nosso Deus, com que o oriente do alto nos visitou;

79 Para iluminar aos que estão assentados em trevas e na sombra da morte; a fim de dirigir os nossos pés pelo caminho da paz.

80 E o menino crescia, e se robustecia em espírito. E esteve nos desertos até ao dia em que havia de mostrar-se a Israel.