1,2 Jėzui einant per Jericho miestą, žmogus, vardu Zachiejus, vienas įtakingiausių žydų mokesčių rinkėjų ir, žinoma, labai turtingas žmogus, 3 stengėsi pamatyti Jėzų, bet negalėjo, nes buvo neaukšto ūgio, ir minia jį užstojo. 4 Todėl jis užbėgo priekin, įlipo į figmedį šalia kelio, kad stebėtų Jį iš čia. 5 Kai Jėzus ėjo pro šalį, pažvelgė aukštyn ir pašaukė Zachiejų vardu: „Zachiejau, – Jis pasakė, – greičiau leiskis žemyn, nes Aš šiandien būsiu svečias tavo namuose!" 6 Zachiejus skubiai nulipo ir nusivedė Jėzų į savo namus, labai susijaudinęs ir džiaugdamasis. 7 Bet minia buvo nepatenkinta. „Jis nuėjo pas didelį nusidėjėlį", – murmėjo jie. 8 Tuo metu Zachiejus stovėjo prieš Viešpatį ir pasakė: „Mokytojau, nuo dabar aš atiduosiu pusę savo turto vargšams. Jei iš ko buvau paėmęs per didelį mokestį, aš save nubausiu, grąžindamas jiems keturis kartus daugiau!" 9,10 Jėzus jam pasakė: „Tai rodo, kad šiandien išgelbėjimas atėjo į šiuos namus. Šis žmogus buvo vienas iš pražuvusiųjų Abraomo vaikų, ir Aš, Mesijas, atėjau ieškoti ir gelbėti tokių kaip jo sielų."

11 Kadangi Jėzus artinosi prie Jeruzalės, sakė, kad Dievo karalystė prasidės tuojau pat. 12 „Vienas aukštos kilmės žmogus, gyvenantis tolimoje provincijoje, buvo pakviestas į šalies sostinę karūnuoti. 13 Išvykdamas jis sukvietė dešimt padėjėjų ir kiekvienam davė po dešimt minų pragyvenimui, kol jis sugrįš. 14 Bet kai kurie žmonės jo nekentė ir pasiuntė jam deklaraciją, teigiančią, kad jie sukilo ir nepripažins jo savo karaliumi.

15 Sugrįžęs jis sukvietė visus, kuriems buvo davęs pinigų, nes norėjo patikrinti, kaip jie tuos pinigus panaudojo ir koks buvo pelnas. 16 Pirmasis žmogus pranešė apie didelį pelną. Jis dešimt kartų padidino gautą sumą. 17 „Puiku! – sušuko karalius. – Tu geras žmogus. Tu elgeisi sąžiningai, todėl atlygindamas pavesiu tau valdyti dešimt miestų!" 18 Kitas žmogus taip pat pranešė apie didelį pelną. Jis penkis kartus padidino gautą sumą. 19 „Gerai, – pasakė šeimininkas. – Tu gali būti penkių miestų valdytojas!"

20 Trečias žmogus atsinešė tik tiek pinigų, kiek buvo gavęs. „Aš juos išsaugojau, – jis pasakė. – 21 Aš bijojau, kad tu pareikalausi mano uždirbto pelno, nes tu griežtas žmogus, imi, kas ne tavo, ir pasisavinsi kitų užaugintą derlių." 22 „Tu niekingas ir piktas tarne, – sušuko karalius. – Aš griežtas! Taip, tikrai, bet jei žinojai, koks aš blogas esu, 23 tai kodėl nepadėjai pinigų į banką, kad aš galėčiau gauti procentus?" 24 Tada pasisukęs į kitus, stovinčius šalia, jis paliepė: „Atimkite iš jo pinigus ir atiduokite žmogui, kuris daugiausia uždirbo." 25 „Bet, pone, – sakė jie, – jis jau turi pakankamai." 26 „Taip, – atsakė karalius. – Visuomet taip yra, kad tie, kurie turi, gauna daugiau, o tie, kurie mažai teturi, greitai netenka visko. 27 O dabar atveskite tuos sukilusius priešus čia ir mano akivaizdoje įvykdykite mirties bausmę."

28 Papasakojęs šią istoriją, Jėzus leidosi į Jeruzalę eidamas mokinių priešakyje. 29 Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos miestų ties Alyvų kalnu, Jis iš anksto pasiuntė du mokinius 30 ir nurodė eiti į kitą kaimą, ten jie turėjo surasti asiliuką, pririštą šalia kelio. Tai buvo asiliukas, nepripratintas jodinėti. „Atriškite jį ir atveskite čia, – pasakė Jėzus. – 31 Ir jei kas paklaustų, ką jūs čia darote, tik pasakykite: „Jo reikia Viešpačiui."

32 Jie rado asiliuką, kaip Viešpats buvo sakęs, ir, žinoma, 33 kai jį atrišo, šeimininkai reikalavo paaiškinimo. „Ką jūs darote, – jie klausė. – Kodėl jūs atrišate mūsų asiliuką?" 34 O mokiniai paprasčiausiai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui!" 35 Taip jie atvedė asiliuką pas Jėzų ir permetė jam keletą apsiaustų per nugarą, kad Jėzus galėtų ant jo užsėsti. 36,37 Tada minios prieš Jį ant kelio tiesė savo drabužius, kai jie pasiekė vietą, kur kelias ėjo Alyvų kalno šlaitu. Visa procesija pradėjo šaukti ir giedoti, šlovindama Dievą už nuostabius Jėzaus padarytus stebuklus. 38 „Dievas davė mums Karalių! – džiūgavo jie. – Tegyvuoja Karalius! Tedžiūgauja visas dangus! Šlovė Dievui aukštai danguje!"

39 Bet kai kurie fariziejai iš minios Jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk Savo mokinius!" 40 Jis atsakė jiems: „Jei šitie tylės – akmenys šauks!"

41 Kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir pamatė priekyje miestą, Jis verkė jo. 42 „Amžina ramybė buvo jums pasiekiama, o jūs jos atsisakėte, – Jis verkė. – Dabar jau vėlu. 43 Tavo priešai supils pylimą prie tavo sienų, apguls jus iš visų pusių, apsups 44 ir sulygins su žeme jus ir jūsų vaikus. Jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus, suspaus tave. Jūsų priešai nepaliks nė vieno akmens, nes jūs atsisakėte progos, kurią Dievas jums pasiūlė."

45 Tada Jis atėjo į šventyklą ir pradėjo varyti lauk pirklius nuo prekystalių, 46 sakydamas jiems: „Evangelija skelbia, kad mano šventykla yra maldos namai, bet jūs ją pavertėte vagių lindyne."

47 Po to Jis kasdien mokė šventykloje, bet aukštieji kunigai, kiti religijos vadovai bei tautos seniūnai norėjo surasti būdų Juo atsikratyti. 48 Bet jie nieko negalėjo sugalvoti, nes Jis buvo žmonių numylėtinis. Jie klausėsi kiekvieno Jo žodžio.

1 E, tendo Jesus entrado em Jericó, ia passando. 2 E eis que havia ali um homem chamado Zaqueu; e era este um chefe dos publicanos, e era rico. 3 E procurava ver quem era Jesus, e não podia, por causa da multidão, pois era de pequena estatura. 4 E, correndo adiante, subiu a um sicômoro para o ver; porque havia de passar por ali. 5 E quando Jesus chegou àquele lugar, olhando para cima, viu-o e disse-lhe: Zaqueu, desce depressa, porque hoje me convém pousar em tua casa.

6 E, apressando-se, desceu, e recebeu-o alegremente. 7 E, vendo todos isto, murmuravam, dizendo que entrara para ser hóspede de um homem pecador. 8 E, levantando-se Zaqueu, disse ao Senhor: Senhor, eis que eu dou aos pobres metade dos meus bens; e, se nalguma coisa tenho defraudado alguém, o restituo quadruplicado.

9 E disse-lhe Jesus: Hoje veio a salvação a esta casa, pois também este é filho de Abraão.

10 Porque o Filho do homem veio buscar e salvar o que se havia perdido.

11 E, ouvindo eles estas coisas, ele prosseguiu, e contou uma parábola; porquanto estava perto de Jerusalém, e cuidavam que logo se havia de manifestar o reino de Deus. 12 Disse pois: Certo homem nobre partiu para uma terra remota, a fim de tomar para si um reino e voltar depois.

13 E, chamando dez servos seus, deu-lhes dez minas, e disse-lhes: Negociai até que eu venha. 14 Mas os seus concidadãos odiavam-no, e mandaram após ele embaixadores, dizendo: Não queremos que este reine sobre nós.

15 E aconteceu que, voltando ele, depois de ter tomado o reino, disse que lhe chamassem aqueles servos, a quem tinha dado o dinheiro, para saber o que cada um tinha ganhado, negociando.

16 E veio o primeiro, dizendo: Senhor, a tua mina rendeu dez minas. 17 E ele lhe disse: Bem está, servo bom, porque no mínimo foste fiel, sobre dez cidades terás autoridade.

18 E veio o segundo, dizendo: Senhor, a tua mina rendeu cinco minas. 19 E a este disse também: Sê tu também sobre cinco cidades.

20 E veio outro, dizendo: Senhor, aqui está a tua mina, que guardei num lenço; 21 Porque tive medo de ti, que és homem rigoroso, que tomas o que não puseste, e segas o que não semeaste. 22 Porém, ele lhe disse: Mau servo, pela tua boca te julgarei. Sabias que eu sou homem rigoroso, que tomo o que não pus, e sego o que não semeei; 23 Por que não puseste, pois, o meu dinheiro no banco, para que eu, vindo, o exigisse com os juros?

24 E disse aos que estavam com ele: Tirai-lhe a mina, e dai-a ao que tem dez minas. 25 (E disseram-lhe eles: Senhor, ele tem dez minas.) 26 Pois eu vos digo que a qualquer que tiver ser-lhe-á dado, mas ao que não tiver, até o que tem lhe será tirado. 27 E quanto àqueles meus inimigos que não quiseram que eu reinasse sobre eles, trazei-os aqui, e matai-os diante de mim.

28 E, dito isto, ia caminhando adiante, subindo para Jerusalém. 29 E aconteceu que, chegando perto de Betfagé, e de Betânia, ao monte chamado das Oliveiras, mandou dois dos seus discípulos, 30 Dizendo: Ide à aldeia que está defronte, e aí, ao entrar, achareis preso um jumentinho em que nenhum homem ainda montou; soltai-o e trazei-o.

31 E, se alguém vos perguntar: Por que o soltais? Assim lhe direis: Porque o Senhor o há de mister.

32 E, indo os que haviam sido mandados, acharam como lhes dissera. 33 E, quando soltaram o jumentinho, seus donos lhes disseram: Por que soltais o jumentinho?

34 E eles responderam: O Senhor o há de mister.

35 E trouxeram-no a Jesus; e, lançando sobre o jumentinho as suas vestes, puseram Jesus em cima.

36 E, indo ele, estendiam no caminho as suas vestes. 37 E, quando já chegava perto da descida do Monte das Oliveiras, toda a multidão dos discípulos, regozijando-se, começou a dar louvores a Deus em alta voz, por todas as maravilhas que tinham visto, 38 Dizendo: Bendito o Rei que vem em nome do Senhor; paz no céu, e glória nas alturas.

39 E disseram-lhe de entre a multidão alguns dos fariseus: Mestre, repreende os teus discípulos.

40 E, respondendo ele, disse-lhes: Digo-vos que, se estes se calarem, as próprias pedras clamarão.

41 E, quando ia chegando, vendo a cidade, chorou sobre ela, 42 Dizendo: Ah! Se tu conhecesses também, ao menos neste teu dia, o que à tua paz pertence! Mas agora isto está encoberto aos teus olhos.

43 Porque dias virão sobre ti, em que os teus inimigos te cercarão de trincheiras, e te sitiarão, e te estreitarão de todos os lados; 44 E te derrubarão, a ti e aos teus filhos que dentro de ti estiverem, e não deixarão em ti pedra sobre pedra, pois que não conheceste o tempo da tua visitação.

45 E, entrando no templo, começou a expulsar todos os que nele vendiam e compravam, 46 Dizendo-lhes: Está escrito: A minha casa é casa de oração; mas vós fizestes dela covil de salteadores.

47 E todos os dias ensinava no templo; mas os principais sacerdotes, e os escribas, e os principais do povo procuravam matá-lo. 48 E não achavam meio de o fazer, porque todo o povo pendia para ele, escutando-o.