Lucas 20

Jėzaus įgaliojimai

1 Mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną šventykloje, Jėzus susidūrė su aukštaisiais kunigais ir kitais religiniais vadovais bei tarnybos nariais. 2 Jiems reikėjo sužinoti, kas leido Jam išvaryti pirklius iš šventyklos. 3 „Prieš atsakydamas Aš paklausiu vieno dalyko, – atsakė Jis. – 4 Ar Jonas buvo Dievo siųstas, ar jis veikė savo paties valia?" 5 Jie tai aptarė savo tarpe. „Jeigu mes sakysime, kad jo misija iš dangaus, tada mes įkliuvę, nes Jis paklaus: „Tada kodėl jūs juo netikėjote?" 6 Jei mes sakysime, kad Jonas nebuvo Dievo siųstas, žmonės užsvaidys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad jis buvo pranašas." 7 Pagaliau jie atsakė: „Mes nežinome." 8 Ir Jėzus atsakė: „Tada Aš taip pat neatsakysiu į jūsų klausimą."

Palyginimas apie nuomininkus

9 Tada Jis vėl pasisuko į žmones ir papasakojo jiems šią istoriją: „Žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį keliems ūkininkams ir išvyko keliems metams į tolimą šalį. 10 Atėjus derliaus nuėmimo metui, jis pasiuntė vieną savo tarną į ūkį, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Bet nuomininkai sumušė jį, išsiuntė atgal tuščiomis. 11 Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis. 12 Buvo pasiųstas ir trečias žmogus. Ir tam nepasisekė. Jis taip pat buvo sužeistas ir pavarytas į šalį. 13 „Ką man daryti? – pats savęs paklausė šeimininkas. – Žinau! Aš pasiųsiu savo mylimąjį sūnų. Gal jie parodys jam pagarbą?" 14 Kai vynininkai pamatė jo sūnų, jie pasakė: „Mums duota proga. Po tėvo mirties šis jaunuolis paveldės visą žemę. Čionai! Užmuškim jį. Tada paveldėtas turtas bus mūsų." 15 Jie išvilko jį laukan ir užmušė. Ką darys šeimininkas? 16 Aš jums sakau: jis ateis, užmuš juos ir išnuomos vynuogyną kitiems." „Bet jie niekada to nepadarys", – protestavo Jo klausytojai. 17 Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: Ką reiškia Rašto posakis: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu!"

18 Jis pridūrė: „Kas tik kris ant šito akmens, suduš, ant ko tas akmuo užgrius, tas bus sumaltas į miltus."

19 Kai aukštieji kunigai ir religijos vadovai išgirdo šią istoriją, kurią Jis papasakojo, jie norėjo Jį tuojau suimti, nes suprato, kad apie juos buvo kalbama. Jo palyginimuose jie buvo piktieji nuomininkai. Bet jie bijojo, kad, suėmus Jį, kils riaušės. Todėl jie stengėsi nutverti kokį žodį, kad galėtų pranešti romėnų valdininkui ir, suradę priežastį, suimti.

Mokesčių mokėjimas ciesoriui

20 Naudodamiesi proga, jie siuntė šnipus, kurie apsimetė esą sąžiningi vyrai. 21 Jie sakė Jėzui: „Mokytojau, mes žinome, koks Tu sąžiningas. Tu visuomet sakai tiesą ir žiūrėdamas teisybės nepaisai žmonių luomų, bet mokai Dievo kelių. 22 Dabar pasakyk mums, ar reikia mokėti romėnų vyriausybei mokesčius ar ne?" 23 Puikiai įžvelgdamas jų klastą, Jis tarė jiems: 24 „Parodykite man monetą. Kieno atvaizdas ant jos? Ir kieno vardas?" Jie atsakė: „Ciesoriaus – romėnų imperatoriaus." 25 Jis tarė: „Tada atiduokite imperatoriui visa, kas imperatoriaus, o Dievui visa, kas Dievo."

26 Taip sužlugo jų pastangos pergudrauti Jį žmonių akivaizdoje. Stebėdamiesi Jo atsakymais, jie nutilo.

Prisikėlimas ir vedybos

27 Tada pas Jėzų atėjo keletas sadukiejų – taip vadinosi žmonės, kurie skelbė, kad mirtis yra būties pabaiga, kad nėra prisikėlimo – 28 sakydami: „Mozės įstatymai teigia: „Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę, ir jų vaikai pagal įstatymą priklausys mirusiam žmogui, kad pratęstų jo giminę." 29 Mes žinome septynių brolių šeimą. Vyriausias vedė ir mirė bevaikis. 30 Jo brolis vedė našlę, ir jis taip pat mirė. Vaikų taip pat nebuvo. 31 Ir taip jau atsitiko, kad vienas po kito ją vedė septyni broliai, o paskui mirė, nepalikdami vaikų. 32 Galiausiai mirė ir moteris. 33 Štai mūsų klausimas: „Kieno žmona ji bus prisikėlusi? Nes visi buvo vedę ją vieną."

34 Jėzus atsakė: „Vedybos yra šios žemės žmonėms, bet kai tie, 35 kurie pasirodo verti prisikelti iš numirusių, nueis į dangų, jie neves ir netekės. 36 Ir jie niekada nebegalės mirti. Tuo atžvilgiu jie tolygūs angelams. Jie yra Dievo sūnūs, nes jie prikelti iš numirusių naujam gyvenimui. 37 Tu klausi, ar yra prisikėlimas ar jo nėra, – Mozės pasakojime tai įrodoma. Kai jis aprašo, kaip Dievas jam pasirodė degančiame krūme, jis kalba apie Dievą kaip Abraomo Dievą, Izaoko Dievą, Jokūbo Dievą. 38 Sakyti, kad Viešpats yra kurio nors žmogaus Dievas, tai reiškia, kad asmuo yra gyvas, nemiręs. Taigi Dievo požiūriu visi žmonės gyvi."

39 „Gerai pasakyta, Mokytojau!" – pastebėjo keletas čia stovinčių žydų įstatymo žinovų. 40 Jie nebedrįso daugiau klausinėti.

Kieno sūnus Kristus?

41 Tada Jėzus jų paklausė: „Kodėl taip yra, kad Kristus, Mesijas, sakoma esąs karaliaus Dovydo palikuonis? 42 Pats Dovydas psalmių knygoje rašė: Dievas pasakė mano Viešpačiui, Mesijui: „Sėsk Mano dešinėje, 43 kol Tavo priešus sudėsiu po Tavo kojomis." 44 Kaip gali Mesijas tuo pačiu metu būti ir Dovydo sūnumi, ir Dovydo Dievu?"

45 Tada miniai klausantis, Jis pasakė: 46 „Saugokitės tų religijos žinovų, nes jie mėgsta rengtis prabangiais drabužiais ir jiems patinka, kad žmonės jiems lenktųsi, kai jie eina gatve. Ir kaip jie mėgsta garbingas vietas sinagogose bei religinėse šventėse! 47 Bet net kalbėdami ilgas maldas su dideliu išoriniu nuolankumu, jie ruošia planus, kaip atimti iš našlių pinigus. Todėl šių žmonių laukia baisiausias Dievo nuosprendis!"

Jeesuselt päritakse aru meelevalla kohta

1 Ühel päeval, kui Jeesus rahvast templis õpetas ja evangeeliumi kuulutas, tulid ülempreestrid ja kirjatundjad koos vanematega tema juurde 2 ja küsisid: „Ütle, millise meelevallaga sa neid asju teed? Kes sulle selle meelevalla on andnud?"

3 Jeesus vastas: „Mina tahan ka teie käest midagi küsida: 4 kas Johannese ristimine oli taevast või inimestest?"

5 Nad aga arutasid omavahel: „Kui me ütleme, et taevast, siis ta küsib: „Miks te siis ei uskunud teda?" 6 Aga kui me ütleme, et inimestest, siis rahvas viskab meid kividega surnuks, sest nemad on veendunud, et Johannes oli prohvet."

7 Nii nad vastasid: „Me ei tea, kust see oli."

8 Jeesus ütles: „Ega minagi ütle teile, millise meelevallaga ma seda teen."

Tähendamissõna rentnikest

9 Ta jätkas ja rääkis rahvale selle tähendamissõna: „Üks mees istutas viinamäe ja andis selle rentnike kätte ja reisis ära. 10 Viljakoristamise ajal läkitas ta sulase tööliste juurde, et need annaksid talle osa tema viinamäe viljast. Aga rentnikud peksid teda ja saatsid ta minema tühjade kätega. 11 Ta saatis veel teise sulase, aga ka teda nad peksid, käitusid häbiväärselt ning saatsid minema tühjade kätega. 12 Ta saatis veel kolmandagi, aga nad haavasid ka teda ja tõukasid välja.

13 Siis mõtles viinamäe omanik: „Mis ma nüüd teen? Ma saadan oma armsa poja, ehk nad austavad teda."

14 Aga teda nähes arutasid rentnikud omavahel: „See on pärija! Tapame ta ära, et pärand saaks meile!" 15 Nii nad viskasid ta viinamäelt välja ja tapsid.

Mida nüüd viinamäe omanik teeb nendega? 16 Ta tuleb ja tapab need rentnikud ja annab viinamäe teiste kätte."

Seda kuuldes nad ütlesid: „Seda ei tohi juhtuda!"

17 Jeesus küsis neile otsa vaadates: „Mida siis tähendab see kirjasõna:

„Kivi, mille ehitajad pidasid kõlbmatuks,

on saanud nurgakiviks?"

18 Igaüks, kes selle kivi peale kukub, kukub end puruks, ja kelle peale see kivi langeb, selle see purustab."

19 Kirjatundjad ja ülempreestrid otsisid võimalust teda kinni võtta, kuid nad kartsid inimesi. Nad said aru, et Jeesus oli selle tähendamissõna rääkinud nende kohta.

Maksu maksmine keisrile

20 Ja nad läkitasid Jeesust varitsema nuhid, kes teesklesid siiraid inimesi, et teda tabada sõnadelt ja teda ära anda maavalitseja võimusesse ja meelevalda. 21 Ja nuhid küsitlesid teda: „Õpetaja, me teame, et sa räägid ja õpetad õigesti ega ole erapoolik, vaid õpetad Jumala teed kooskõlas tõega. 22 Kas on õige maksta keisrile maksu või mitte?"

23 Aga Jeesus nägi nende salakavaluse läbi ja ütles ta neile: 24 „Näidake mulle teenarit! Kelle pilt ja kiri sellel on?" „Keisri," vastasid nemad.

25 Jeesus ütles neile: „Andke siis keisrile, mis kuulub keisrile, ja Jumalale, mis kuulub Jumalale!"

26 Ja nad ei saanud teda lõksu püüda sellega, mis ta oli avalikult öelnud. Ja olles hämmastunud tema vastusest, jäid nad vait.

Ülestõusmine ja abielu

27 Jeesuse juurde astusid mõned saduserid, kes eitavad surnuist ülestõusmist, ja küsisid temalt: 28 „Õpetaja, Mooses on meile kirjutanud, et kui mehe vend sureb ja maha jääb naine, aga ei jää lapsi, siis peab see mees abielluma lesega ja vennale järglasi kasvatama. 29 Oli kord seitse venda. Esimene neist võttis naise ja suri lasteta. 30 Siis teine 31 ja kolmas abiellusid temaga ja samamoodi kõik seitse surid, jätmata järele ühtki last. 32 Lõpuks suri ka naine. 33 Kuidas on surnute ülestõusmisel: kelle naine ta on, sest kõik seitse olid temaga abielus?"

34 Jeesus vastas: „Selle maailma inimesed võtavad naisi ja lähevad mehele. 35 Kuid need, keda peetakse vääriliseks olema tulevases ajastus ja surnute ülestõusmises, ei võta naisi ega lähe mehele, 36 sest nad ei saa ka enam surra; nad on inglite sarnased. Nemad on Jumala lapsed, sest nad on ülestõusmise lapsed. 37 Aga et surnud tõusevad üles, seda näitas isegi Mooses põleva põõsa loos, kui ta ütleb, et Issand on Aabrahami Jumal, Iisaki Jumal ja Jaakobi Jumal. 38 Jumal ei ole surnute, vaid elavate Jumal, sest tema jaoks on kõik elus."

39 Siis mõned kirjatundjad kostsid: „Hästi öeldud, Õpetaja!" 40 Ja keegi ei tihanud rohkem midagi küsida.

Kelle Poeg on Messias?

41 Siis Jeesus ütles neile: „Miks öeldakse, et Messias on Taaveti poeg? 42 Taavet ise ütleb Laulude raamatus:

„Issand ütles minu Issandale:

„Istu mu paremale käele,

43 kuni ma panen sinu vaenlased

su jalge alla jalajäriks." "

44 Taavet hüüab teda Issandaks, kuidas ta siis on tema poeg?"

Hoiatus kirjatundjate eest

45 Aga ta ütles kogu rahva kuuldes jüngritele: 46 „Hoiduge kirjatundjate eest! Neile meeldib kõndida lendlevates kuubedes ja nad armastavad aupaklikke tervitusi turuplatsidel ja esimesi istmeid sünagoogides ja aukohti pidulauas. 47 Nad neelavad alla lesknaiste majad ja silmakirjaks peavad pikki palveid. Nad saavad seda rängema karistuse."