1 J'avais fait un accord avec mes yeux; et comment aurais-je regardé une vierge?

2 Car quelle part Dieu m'aurait-il faite d'en haut, et quel héritage le Tout-Puissant m'aurait-il envoyé des cieux?

3 La calamité n'est-elle pas pour le pervers, et l'adversité pour ceux qui commettent l'iniquité?

4 Ne voit-il pas toute ma conduite, et ne compte-t-il pas tous mes pas?

5 Si j'ai marché dans le mensonge, et si mon pied s'est hâté pour tromper,

6 Que Dieu me pèse dans des balances justes, et il reconnaîtra mon intégrité.

7 Si mes pas se sont détournés de la voie, et si mon cœur a suivi mes yeux, et si quelque souillure s'est attachée à mes mains,

8 Que je sème et qu'un autre mange, et que mes rejetons soient déracinés!

9 Si mon cœur a été séduit par quelque femme, et si j'ai fait le guet à la porte de mon prochain,

10 Que ma femme broie le grain pour un autre, et que d'autres se penchent sur elle!

11 Car c'est là une méchanceté préméditée, une iniquité punie par les juges.

12 C'est un feu qui dévore jusqu'à pleine destruction, qui eût ruiné tous mes biens dans leur racine.

13 Si j'ai méprisé le droit de mon serviteur ou de ma servante, quand ils ont eu des contestations avec moi,

14 Et que ferais-je, quand Dieu se lèvera, et quand il demandera compte, que lui répondrais-je?

15 Celui qui m'a fait dans le sein de ma mère, ne l'a-t-il pas fait aussi? Un même créateur ne nous a-t-il pas formés dans le sein maternel?

16 Si j'ai refusé aux pauvres leur demande, si j'ai laissé se consumer les yeux de la veuve,

17 Si j'ai mangé seul mon morceau, et si l'orphelin n'en a point mangé,

18 Certes, dès ma jeunesse, il a grandi près de moi comme près d'un père, et dès le sein de ma mère, j'ai été le guide de la veuve,

19 Si j'ai vu un homme périr faute de vêtement, et le pauvre manquer de couverture;

20 Si ses reins ne m'ont pas béni, et s'il n'a pas été réchauffé par la toison de mes agneaux;

21 Si j'ai levé ma main contre l'orphelin, parce que je me voyais appuyé à la porte;

22 Que mon épaule tombe de ma nuque, et que mon bras soit cassé et séparé de l'os!

23 Car la frayeur serait sur moi avec la calamité de Dieu, et je ne pourrais pas subsister devant sa majesté.

24 Si j'ai mis dans l'or ma confiance, et si j'ai dit à l'or fin: Tu es ma sécurité;

25 Si je me suis réjoui de ce que ma fortune était grande, et de ce que ma main avait beaucoup acquis;

26 Si, voyant le soleil briller et la lune s'avancer magnifique,

27 Mon cœur a été secrètement séduit, et si ma main a envoyé des baisers

28 (Ce qui est aussi une iniquité punie par le juge, car c'est un reniement du Dieu d'en haut);

29 Si je me suis réjoui du malheur de mon ennemi, si j'ai sauté de joie quand le mal l'a atteint

30 (Je n'ai pas permis à ma langue de pécher en demandant sa mort dans des malédictions);

32 (L'étranger ne passait pas la nuit dehors; j'ouvrais ma porte au voyageur);

33 Si j'ai caché, comme Adam, mes fautes; si j'ai enfermé mon crime dans mon sein,

34 Parce que je craignais la foule et redoutais le mépris des familles, en sorte que je restais tranquille et n'osais franchir ma porte.

35 Oh! si quelqu'un m'écoutait! Voici ma signature: Que le Tout-Puissant me réponde, et que mon adversaire écrive son mémoire!

36 Je jure que je le porterai sur mon épaule, je me l'attacherai comme une couronne,

37 Je lui déclarerai le nombre de mes pas, je l'aborderai comme un prince.

38 Si ma terre crie contre moi, et si mes sillons pleurent avec elle;

39 Si je mange ses fruits sans l'avoir payée, si je fais rendre l'âme à ses maîtres,

40 Qu'elle produise de l'épine au lieu de froment, et l'ivraie au lieu d'orge! C'est ici la fin des paroles de Job.

1 "Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

2 Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

3 Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

4 Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

5 Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

6 Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

7 Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

8 tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

9 Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

10 tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

11 Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

12 tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

13 Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

14 tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

15 Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

16 Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

17 Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

18 Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

19 Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

20 Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

21 Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

22 tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

23 Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

24 Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

25 Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

26 Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

27 mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

28 Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

29 Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

30 Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31 Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

32 Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

33 Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

34 nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

35 O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

36 Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

37 Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

38 Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

39 jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

40 tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės". Taip Jobas baigė savo kalbą.