São Lucas 20

1 Um dia, Jesus ensinava no templo e anunciava ao povo a Boa-Nova. Chegaram os príncipes dos sacerdotes e os escribas com os anciãos,

2 e falaram-lhe: "Dize-nos: com que direito fazes essas coisas, ou quem é que te deu essa autoridade?".

3 Jesus respondeu: "Também eu vos farei uma pergunta.

4 Respondei-me: o batismo de João era do céu ou dos homens?".

5 Eles começaram a raciocinar entre si, dizendo: "Se dissermos: Do céu, ele dirá: Por que razão, pois, não crestes nele?

6 Se, porém, dissermos: Dos homens, todo o povo nos apedrejará, porque está convencido de que João era profeta".

7 Responderam por fim que não sabiam de onde era.

8 Replicou-lhes também Jesus: "Nem eu vos direi com que direito faço estas coisas". (= Mt 21,33-46 = Mc 12,1-12)

9 Então, Jesus propôs-lhes esta parábola: "Um homem plantou uma vinha, arrendou-a a vinha­teiros e ausentou-se por muito tempo para uma terra estranha.

10 No tempo da colheita, enviou um servo aos vinhateiros para que lhe dessem do produto da vinha. Estes o feriram e o reenviaram de mãos vazias.

11 Tornou a enviar outro servo; eles feriram também a este, ultrajaram-no e despediram-no sem coisa alguma.

12 Tornou a enviar um terceiro; feriram também este e expulsaram-no.

13 Disse então o senhor da vinha: Que farei? Mandarei meu filho amado; talvez o respeitem.

14 Vendo-o, porém, os vinha­teiros discorriam entre si e diziam: Este é o herdeiro; matemo-lo, para que se torne nossa a herança.

15 E lançaram-no fora da vinha e mataram-no. Que lhes fará, pois, o dono da vinha?

16 Virá e exterminará esses vinhateiros e dará a vinha a outros". A essas palavras, disseram: "Que Deus não o permita!".

17 Mas Jesus, fixando o olhar neles, disse-lhes: "Que quer dizer então o que está escrito: A pedra que os edificadores rejeitaram tornou-se a pedra angular (Sl 117,22)?

18 Todo o que cair sobre esta pedra ficará despedaçado; e sobre quem ela cair, este será esmagado!".

19 Naquela mesma hora, os príncipes dos sacerdotes e os escribas procuraram prendê-lo, mas temeram o povo. Tinham compreendido que se referia a eles ao propor essa parábola. (= Mt 22,15-22 = Mc 12,13-17)

20 Puseram-se então a observá-lo e mandaram espiões que se disfarçassem em homens de bem, para armar-lhe ciladas e surpreendê-lo no que dizia, a fim de o entregarem à autoridade e ao poder do governador.

21 Perguntaram-lhe eles: "Mestre, sabemos que falas e ensinas com retidão e que, sem fazer acepção de pessoa alguma, ensinas o caminho de Deus segundo a verdade.

22 É-nos permitido pagar o imposto ao imperador ou não?".

23 Jesus percebeu a astúcia e res­pondeu-lhes:

24 "Mostrai-me um denário. De quem leva a imagem e a inscrição?". Responderam: "De César".

25 Então, lhes disse: "Dai, pois, a César o que é de César e a Deus o que é de Deus".

26 Assim não puderam surpreendê-lo em nenhuma de suas palavras diante do povo. Pelo contrário, admirados da sua resposta, tiveram de calar-se. (= Mt 22,23-33 = Mc 12,18-27)

27 Alguns saduceus – que negam a ressurreição – aproximaram-se de Jesus e perguntaram-lhe:

28 "Mestre, Moisés prescreveu-nos: Se alguém morrer e deixar mulher, mas não deixar filhos, case-se com ela o irmão dele, e dê descendência a seu irmão.

29 Ora, havia sete irmãos, o primeiro dos quais tomou uma mulher, mas morreu sem filhos.

30 Casou-se com ela o segundo, mas também ele morreu sem filhos.

31 Casou-se depois com ela o terceiro. E assim sucessivamente todos os sete, que morreram sem deixar filhos.

32 Por fim, morreu também a mulher.

33 Na ressurreição, de qual deles será a mulher? Porque os sete a tiveram por mulher".

34 Jesus respondeu: "Os filhos deste mundo casam-se e dão-se em casamento,

35 mas os que serão julgados dignos do século futuro e da ressurreição dos mortos não terão mulher nem marido.

36 Eles jamais poderão morrer, porque são iguais aos anjos e são filhos de Deus, porque são ressuscitados.

37 Por outra parte, que os mortos hão de ressuscitar é o que Moisés revelou na passagem da sarça ardente (Ex 3,6), chamando ao Senhor: Deus de Abraão, Deus de Isaac, Deus de Jacó.

38 Ora, Deus não é Deus dos mortos, mas dos vivos; porque todos vivem para ele".

39 Alguns dos escribas disseram, então: "Mestre, falaste bem".

40 E já não se atreviam a fazer-lhe pergunta alguma. (= Mt 22,41-46 = Mc 12,35-37)

41 Jesus perguntou-lhes: "Como se pode dizer que Cristo é filho de Davi?

42 Pois o próprio Davi, no Livro dos Salmos, diz: Disse o Senhor a meu Senhor: Senta-te à minha direita,

43 até que eu ponha os teus inimigos por escabelo dos teus pés (Sl 109,1).

44 Portanto, Davi o chama de Senhor! Como, pois, é ele seu filho?". (= Mt 23,1-7.14 = Mc 12,38ss)

45 Enquanto todo o povo o ouvia, disse a seus discípulos:

46 "Guardai-vos dos escribas, que querem andar de roupas compridas e gostam das saudações nas praças públicas, das primeiras cadeiras nas sinagogas e dos primeiros lugares nos banquetes;

47 que devoram as casas das viúvas, fingindo fazer longas orações. Eles receberão castigo mais rigoroso". (= Mc 12,41-44)

Jėzaus įgaliojimai

1 Mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną šventykloje, Jėzus susidūrė su aukštaisiais kunigais ir kitais religiniais vadovais bei tarnybos nariais. 2 Jiems reikėjo sužinoti, kas leido Jam išvaryti pirklius iš šventyklos. 3 „Prieš atsakydamas Aš paklausiu vieno dalyko, – atsakė Jis. – 4 Ar Jonas buvo Dievo siųstas, ar jis veikė savo paties valia?" 5 Jie tai aptarė savo tarpe. „Jeigu mes sakysime, kad jo misija iš dangaus, tada mes įkliuvę, nes Jis paklaus: „Tada kodėl jūs juo netikėjote?" 6 Jei mes sakysime, kad Jonas nebuvo Dievo siųstas, žmonės užsvaidys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad jis buvo pranašas." 7 Pagaliau jie atsakė: „Mes nežinome." 8 Ir Jėzus atsakė: „Tada Aš taip pat neatsakysiu į jūsų klausimą."

Palyginimas apie nuomininkus

9 Tada Jis vėl pasisuko į žmones ir papasakojo jiems šią istoriją: „Žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį keliems ūkininkams ir išvyko keliems metams į tolimą šalį. 10 Atėjus derliaus nuėmimo metui, jis pasiuntė vieną savo tarną į ūkį, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Bet nuomininkai sumušė jį, išsiuntė atgal tuščiomis. 11 Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis. 12 Buvo pasiųstas ir trečias žmogus. Ir tam nepasisekė. Jis taip pat buvo sužeistas ir pavarytas į šalį. 13 „Ką man daryti? – pats savęs paklausė šeimininkas. – Žinau! Aš pasiųsiu savo mylimąjį sūnų. Gal jie parodys jam pagarbą?" 14 Kai vynininkai pamatė jo sūnų, jie pasakė: „Mums duota proga. Po tėvo mirties šis jaunuolis paveldės visą žemę. Čionai! Užmuškim jį. Tada paveldėtas turtas bus mūsų." 15 Jie išvilko jį laukan ir užmušė. Ką darys šeimininkas? 16 Aš jums sakau: jis ateis, užmuš juos ir išnuomos vynuogyną kitiems." „Bet jie niekada to nepadarys", – protestavo Jo klausytojai. 17 Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: Ką reiškia Rašto posakis: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu!"

18 Jis pridūrė: „Kas tik kris ant šito akmens, suduš, ant ko tas akmuo užgrius, tas bus sumaltas į miltus."

19 Kai aukštieji kunigai ir religijos vadovai išgirdo šią istoriją, kurią Jis papasakojo, jie norėjo Jį tuojau suimti, nes suprato, kad apie juos buvo kalbama. Jo palyginimuose jie buvo piktieji nuomininkai. Bet jie bijojo, kad, suėmus Jį, kils riaušės. Todėl jie stengėsi nutverti kokį žodį, kad galėtų pranešti romėnų valdininkui ir, suradę priežastį, suimti.

Mokesčių mokėjimas ciesoriui

20 Naudodamiesi proga, jie siuntė šnipus, kurie apsimetė esą sąžiningi vyrai. 21 Jie sakė Jėzui: „Mokytojau, mes žinome, koks Tu sąžiningas. Tu visuomet sakai tiesą ir žiūrėdamas teisybės nepaisai žmonių luomų, bet mokai Dievo kelių. 22 Dabar pasakyk mums, ar reikia mokėti romėnų vyriausybei mokesčius ar ne?" 23 Puikiai įžvelgdamas jų klastą, Jis tarė jiems: 24 „Parodykite man monetą. Kieno atvaizdas ant jos? Ir kieno vardas?" Jie atsakė: „Ciesoriaus – romėnų imperatoriaus." 25 Jis tarė: „Tada atiduokite imperatoriui visa, kas imperatoriaus, o Dievui visa, kas Dievo."

26 Taip sužlugo jų pastangos pergudrauti Jį žmonių akivaizdoje. Stebėdamiesi Jo atsakymais, jie nutilo.

Prisikėlimas ir vedybos

27 Tada pas Jėzų atėjo keletas sadukiejų – taip vadinosi žmonės, kurie skelbė, kad mirtis yra būties pabaiga, kad nėra prisikėlimo – 28 sakydami: „Mozės įstatymai teigia: „Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę, ir jų vaikai pagal įstatymą priklausys mirusiam žmogui, kad pratęstų jo giminę." 29 Mes žinome septynių brolių šeimą. Vyriausias vedė ir mirė bevaikis. 30 Jo brolis vedė našlę, ir jis taip pat mirė. Vaikų taip pat nebuvo. 31 Ir taip jau atsitiko, kad vienas po kito ją vedė septyni broliai, o paskui mirė, nepalikdami vaikų. 32 Galiausiai mirė ir moteris. 33 Štai mūsų klausimas: „Kieno žmona ji bus prisikėlusi? Nes visi buvo vedę ją vieną."

34 Jėzus atsakė: „Vedybos yra šios žemės žmonėms, bet kai tie, 35 kurie pasirodo verti prisikelti iš numirusių, nueis į dangų, jie neves ir netekės. 36 Ir jie niekada nebegalės mirti. Tuo atžvilgiu jie tolygūs angelams. Jie yra Dievo sūnūs, nes jie prikelti iš numirusių naujam gyvenimui. 37 Tu klausi, ar yra prisikėlimas ar jo nėra, – Mozės pasakojime tai įrodoma. Kai jis aprašo, kaip Dievas jam pasirodė degančiame krūme, jis kalba apie Dievą kaip Abraomo Dievą, Izaoko Dievą, Jokūbo Dievą. 38 Sakyti, kad Viešpats yra kurio nors žmogaus Dievas, tai reiškia, kad asmuo yra gyvas, nemiręs. Taigi Dievo požiūriu visi žmonės gyvi."

39 „Gerai pasakyta, Mokytojau!" – pastebėjo keletas čia stovinčių žydų įstatymo žinovų. 40 Jie nebedrįso daugiau klausinėti.

Kieno sūnus Kristus?

41 Tada Jėzus jų paklausė: „Kodėl taip yra, kad Kristus, Mesijas, sakoma esąs karaliaus Dovydo palikuonis? 42 Pats Dovydas psalmių knygoje rašė: Dievas pasakė mano Viešpačiui, Mesijui: „Sėsk Mano dešinėje, 43 kol Tavo priešus sudėsiu po Tavo kojomis." 44 Kaip gali Mesijas tuo pačiu metu būti ir Dovydo sūnumi, ir Dovydo Dievu?"

45 Tada miniai klausantis, Jis pasakė: 46 „Saugokitės tų religijos žinovų, nes jie mėgsta rengtis prabangiais drabužiais ir jiems patinka, kad žmonės jiems lenktųsi, kai jie eina gatve. Ir kaip jie mėgsta garbingas vietas sinagogose bei religinėse šventėse! 47 Bet net kalbėdami ilgas maldas su dideliu išoriniu nuolankumu, jie ruošia planus, kaip atimti iš našlių pinigus. Todėl šių žmonių laukia baisiausias Dievo nuosprendis!"