São Lucas 4

1 Cheio do Espírito Santo, voltou Jesus do Jordão e foi levado pelo Espírito ao deserto,

2 onde foi tentado pelo demônio durante quarenta dias. Durante esse tempo ele nada comeu e, terminados esses dias, teve fome.

3 Disse-lhe então o demônio: "Se és o Filho de Deus, ordena a esta pedra que se torne pão".

4 Jesus respondeu: "Está escrito: Não só de pão vive o homem, mas de toda a Palavra de Deus (Dt 8,3)".

5 O demônio levou-o em seguida a um alto monte e mostrou-lhe em um só momento todos os reinos da terra,

6 e disse-lhe: "Eu te darei todo este poder e a glória desses reinos, porque me foram dados, e dou-os a quem quero.

7 Portanto, se te prostrares diante de mim, tudo será teu".

8 Jesus disse-lhe: "Está escrito: Adorarás o Senhor, teu Deus, e a ele só servirás" (Dt 6,13).

9 O demônio levou-o ainda a Jerusalém, ao ponto mais alto do templo, e disse-lhe: "Se és o Filho de Deus, lança-te daqui abaixo;

10 porque está escrito: Ordenou aos seus anjos a teu respeito que te guardassem.

11 E que te sustivessem em suas mãos, para não ferires o teu pé nalguma pedra" (Sl 90,11s).

12 Jesus disse: "Foi dito: Não tentarás o Senhor, teu Deus" (Dt 6,16).

13 Depois de tê-lo assim tentado de todos os modos, o demônio apartou-se dele até outra ocasião.

14 Jesus, então, cheio da força do Espírito, voltou para a Galileia. E a sua fama divulgou-se por toda a região.

15 Ele ensinava nas sinagogas e era aclamado por todos. (= Mt 13,53-58 = Mc 6,1-6)

16 Dirigiu-se a Nazaré, onde se havia criado. Entrou na sinagoga em dia de sábado, segundo o seu costume, e levantou-se para ler.

17 Foi-lhe dado o livro do profeta Isaías. Desenrolando o livro, esco­lheu a passagem onde está escrito (61,1s):

18 O Espírito do Senhor está sobre mim, porque me ungiu; e enviou-me para anunciar a Boa-Nova aos pobres, para sarar os contritos de coração,

19 para anunciar aos cativos a redenção, aos cegos a restauração da vista, para pôr em liberdade os cativos, para publicar o ano da graça do Senhor.

20 E, enrolando o livro, deu-o ao ministro e sentou-se; todos quantos estavam na sinagoga tinham os olhos fixos nele.

21 Ele começou a dizer-lhes: "Hoje se cumpriu este oráculo que vós acabais de ouvir".

22 Todos lhe davam testemunho e se admiravam das palavras de graça, que procediam da sua boca, e diziam: "Não é este o filho de José?".

23 Então, lhes disse: "Sem dúvi­da me citareis este provérbio: Médico, cura-te a ti mesmo; todas as maravilhas que fizeste em Cafar­naum, segundo ouvimos dizer, faze-as também aqui na tua pátria".

24 E acrescentou: "Em verdade vos digo: nenhum profeta é bem aceito na sua pátria.

25 Em verdade vos digo: muitas viúvas havia em Israel, no tempo de Elias, quando se fechou o céu por três anos e meio e houve grande fome por toda a terra;

26 mas a nenhuma delas foi mandado Elias, senão a uma viúva em Sarepta, na Sidônia.

27 Igualmente havia muitos leprosos em Israel, no tempo do profeta Eliseu; mas nenhum deles foi limpo, senão o sírio Naamã".

28 A essas palavras, encheram-se todos de cólera na sinagoga.

29 Levantaram-se e lançaram-no fora da cidade; e conduziram-no até o alto do monte sobre o qual estava construída a sua cidade, e queriam precipitá-lo dali abaixo.

30 Ele, porém, passou por entre eles e retirou-se. (= Mc 1,21-28)

31 Desceu a Cafarnaum, cidade da Galileia, e ali ensinava-os aos sábados.

32 Maravilharam-se da sua doutrina, porque ele ensinava com autoridade.

33 Estava na sinagoga um homem que tinha um demônio imundo, e exclamou em alta voz:

34 "Deixa-nos! Que temos nós contigo, Jesus de Nazaré? Vieste para nos perder? Sei quem és: o Santo de Deus!".

35 Mas Jesus replicou severamente: "Cala-te e sai deste homem". O demônio lançou-o por terra no meio de todos e saiu dele, sem lhe fazer mal algum.

36 Todos ficaram cheios de pavor e falavam uns com os outros: "Que significa isso? Manda com poder e autoridade aos espíritos imundos, e eles saem?".

37 E corria a sua fama por todos os lugares da circunvi­zinhança. (= Mt 8,14-22 = Mc 1,29-38)

38 Saindo Jesus da sinagoga, entrou na casa de Simão. A sogra de Simão estava com febre alta; e pediram-lhe por ela.

39 Inclinando-se sobre ela, ordenou ele à febre, e a febre deixou-a. Ela levantou-se imediatamente e pôs-se a servi-los.

40 Depois do pôr do sol, todos os que tinham enfermos de diversas moléstias lhos traziam. Impondo-lhes a mão, os sarava.

41 De muitos saíam os demônios, aos gritos, dizendo: "Tu és o Filho de Deus". Mas ele repreendia-os severamente, não lhes permitindo falar, porque sabiam que ele era o Cristo.

42 Ao amanhecer, ele saiu e retirou-se para um lugar afastado. As multidões o procuravam e foram até onde ele estava e queriam detê-lo, para que não as deixasse.

43 Mas ele disse-lhes: "É necessário que eu anuncie a Boa-Nova do Reino de Deus também às outras cidades, pois essa é a minha missão".

44 E andava pregando nas sinagogas da Galileia.

Jėzus gundamas

1 Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus paliko Jordano upę ir Dvasia vedžiojo Jį Judėjos tyruose, kur velnias Jį gundė 2 keturiasdešimt dienų. Visą šį laiką Jėzus pasninkavo ir labai išalko. 3 Šėtonas Jam tarė: „Jeigu Tu Dievo Sūnus, paversk šį akmenį duonos kepalu." 4 Bet Jėzus atsakė: „Raštuose parašyta: gyvenime yra daug svarbesnių dalykų už duoną!"

5 Tada šėtonas užvedė Jį ant aukšto kalno ir akimirksniu parodė viso pasaulio karalystes. 6 Velnias pasakė: „Aš atiduosiu Tau visas karalystes ir jų garbę, nes jos mano ir aš jas dalinu, kam noriu. 7 Jei Tu atsiklaupsi ir pagarbinsi mane, visa bus Tavo." 8 Jėzus atsakydamas tarė: „Raštuose taip parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!"

9-11 Po to šėtonas nusivedė Jį į Jeruzalę, liepė atsistoti ant šventyklos stogo ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes Raštai sako, kad Dievas atsiųs angelų sargybą Tau bei pasirūpins, kad nesusitrenktumei į grindinį!"

12 Jėzus jam atkirto: „Raštai taip pat moko: Negundyk Viešpaties, savo Dievo, kvailais patikrinimais!"

13 Tada velnias baigė gundymusir kuriam laikui nuo Jėzaus pasitraukė.

Jėzaus nepriima Nazarete

14 Tada Jėzus grįžo į Galilėją, kupinas Šventosios Dvasios galios. Greitai Jis išgarsėjo visoje šalyje 15 Savo pamokslais sinagogose. Visi Jį gyrė.

16 Kai Jis atvyko į Nazaretą, į vaikystės namus, šeštadienį kaip paprastai nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti Raštų. 17 Jam buvo paduota pranašo Izaijo knyga ir, ją atvertęs, Jis rado parašyta:

18,19 „Viešpaties Dvasia yra Manyje;

Jis paskyrė Mane skelbti gerąją naujieną vargšams,

Jis siuntė Mane gydyti sužeistas širdis ir skelbti,

kad belaisviai bus išlaisvinti,

aklieji atgaus regėjimą,

pažemintieji atsikratys engėjų. Dievas yra pasirengęs palaiminti visus,

kurie tik pas Jį ateis."

20 Jis užvertė knygą, padavė ją tarnui ir atsisėdo. Visi sinagogoje įdėmiai žiūrėjo į Jį. 21 Tada Jis pridūrė: „Šis Raštas pildosi šiandien." 22 Visi susirinkusieji buvo geros nuomonės apie Jį, bet labai stebėjosi gražiais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. „Ar gali būti? – klausinėjo vienas kitą. – Argi Jis ne Juozapo sūnus?" 23 Tada Jis prabilo: „Greičiausiai jūs pasakysite Man patarlę: „Gydytojau, pasigydyk pats", turėdami galvoje „kodėl nedarai stebuklų gimtajame mieste, kaip darei Kafarnaume?" 24 Bet Aš sakau jums, kad nė vienas pranašas nepripažįstamas gimtajame mieste! 25,26 Pavyzdžiui, prisiminkite, kaip pranašas Elijas parodė stebuklą Sarepto našlei, atvykusiai iš Sidono krašto. Tomis sausros dienomis daugeliui žydų našlių reikėjo pagalbos, nes lietus nelijo jau tris su puse metų ir šalyje siautėjo badas, tačiau Elijas nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas. 27 Arba prisiminkite pranašą Eliziejų, kuris išgydė Naamaną iš Sirijos, o ne žydų raupsuotuosius."

28 Šitokie pasakojimai sukėlė klausytojų įtūžį. 29 Jie atsikėlė, nusivedė Jį prie skardžio, ant kurio buvo pastatytas miestas, norėdami nustumti Jį nuo uolos. 30 Bet Jis paliko minią, braudamasis pro įtūžusius žmones.

Jėzus išvaro piktąją dvasią

31 Tada grįžo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir ten mokė sinagogoje kiekvieną šeštadienį. 32 Čia žmonės taip pat stebėjosi tuo, ką Jis sakė; kalbėdamas Jis nesirėmė kitų mintimis, bet skelbė Savą tiesą.

33 Kartą, kai Jis kalbėjo sinagogoje, velnio apsėstas žmogus pradėjo šaukti: 34 „Eik šalin! Mums Tu nereikalingas, Jėzau iš Nazareto. Tu atėjai mus sunaikinti. Aš žinau, kad Tu esi Šventasis Dievo Sūnus." 35 Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk!" O demonui liepė: „Išeik!" Miniai stebint, velnias parbloškė tą žmogų ant žemės ir paliko jį nieko pikta daugiau nedarydamas. 36 Žmonės nustebę klausinėjo: „Kas Šio Žmogaus žodžiuose, kad net velnias Jo paiso?" 37 Žinia apie tai, ką Jis padarė, žaibo greitumu pasklido po visą apylinkę.

Jėzus išgydo daugelį

38 Tą dieną iš sinagogos Jis nuėjo į Simono namus, kur, drugio krečiama, gulėjo Simono uošvė. Visi prašė, kad ją pagydytų. 39 Atsistojęs prie lovos, Jis sudraudė drugį, ir ligonės kūno temperatūra staiga nukrito. Moteris atsikėlusi tuojau paruošė jiems valgyti.

40 Tą vakarą, saulei nusileidus, visi, kurie savo namuose turėjo ligonių, sergančių visokiomis ligomis, vedė juos pas Jėzų, o Jo rankų prisilietimas visus gydė. 41 Kai kurie buvo velnio apsėsti; Jam paliepus, demonai išeidavo šaukdami: „Tu esi Dievo Sūnus." Ir Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų. Bet jie žinojo, kad Jis yra Kristus, todėl pakluso Jo liepimui nutilti.

42 Kitos dienos rytą Jis išėjo į dykumą. Žmonės Jo visur ieškojo ir, kai pagaliau rado, maldavo pasilikti Kafarnaume. 43 Bet Jis atsakė: „Aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę ir kitose vietose – tam Aš ir esu siųstas." 44 Taigi Jis keliavo toliau, mokydamas visose Judėjos sinagogose.