São Lucas 24

1 No primeiro dia da semana, muito cedo, dirigiram-se ao se­pulcro com os aromas que haviam preparado.

2 Acharam a pedra removida longe da abertura do sepulcro.

3 Entraram, mas não encontraram o corpo do Senhor Jesus.

4 Não sabiam elas o que pensar, quando apareceram em frente delas dois personagens com vestes resplandecentes.

5 Como estivessem amedrontadas e voltassem o rosto para o chão, disseram-lhes eles: "Por que buscais entre os mortos aquele que está vivo?

6 Não está aqui, mas ressuscitou. Lembrai-vos de como ele vos disse, quando ainda estava na Galileia:

7 O Filho do Homem deve ser entregue nas mãos dos pecadores e crucificado, mas ressuscitará ao terceiro dia".

8 Então, elas se lembraram das palavras de Jesus.

9 Voltando do sepulcro, contaram tudo isso aos Onze e a todos os demais.

10 Eram elas Maria Madalena, Joana e Maria, mãe de Tiago; as outras suas amigas relataram aos apóstolos a mesma coisa.

11 Mas essas notícias pareciam-lhes como um delírio, e não lhes deram crédito.

12 Contudo, Pedro correu ao sepulcro; inclinando-se para olhar, viu só os panos de linho na terra. Depois, retirou-se para a sua casa, admirado do que acontecera. (= Mc 16,12-13)

13 Nesse mesmo dia, dois discípulos caminhavam para uma aldeia chamada Emaús, distante de Jerusalém sessenta estádios.

14 Iam falando um com o outro de tudo o que se tinha passado.

15 Enquanto iam conversando e discorrendo entre si, o mesmo Jesus aproximou-se deles e caminhava com eles.

16 Mas os olhos estavam-lhes como que vendados e não o reconheceram.

17 Perguntou-lhes, então: "De que estais falando pelo caminho, e por que estais tristes?"

18 Um deles, chamado Cléofas, respondeu-lhe: "És tu acaso o único forasteiro em Jerusalém que não sabe o que nela aconteceu estes dias?".

19 Perguntou-lhes ele: "Que foi?". Disseram: "A respeito de Jesus de Nazaré... Era um profeta poderoso em obras e palavras, diante de Deus e de todo o povo.

20 Os nossos sumos sacerdotes e os nossos magistrados o entregaram para ser condenado à morte e o crucificaram.

21 Nós esperávamos que fosse ele quem haveria de restaurar Israel e agora, além de tudo isso, é hoje o terceiro dia que essas coisas sucederam.

22 É verdade que algumas mulheres dentre nós nos alarmaram. Elas foram ao sepulcro, antes do nascer do sol;

23 e, não tendo achado o seu corpo, voltaram, dizendo que tiveram uma visão de anjos, os quais asseguravam que está vivo.

24 Alguns dos nossos foram ao sepulcro e acharam-no assim como as mulheres tinham dito, mas a ele mesmo não viram".

25 Jesus lhes disse: "Ó gente sem inteligência! Como sois tardos de coração para crerdes em tudo o que anunciaram os profetas!

26 Porventura não era necessário que Cristo sofresse essas coisas e assim entrasse na sua glória?".

27 E começando por Moisés, percorrendo todos os profetas, explicava-lhes o que dele se achava dito em todas as Escrituras.

28 Aproximaram-se da aldeia para onde iam e ele fez como se quisesse passar adiante.

29 Mas eles forçaram-no a parar: "Fica conosco, já é tarde e já declina o dia". Entrou então com eles.

30 Aconteceu que, estando sentado conjuntamente à mesa, ele tomou o pão, abençoou-o, partiu-o e serviu-lho.

31 Então, se lhes abriram os olhos e o reconheceram... mas ele desapareceu.

32 Diziam então um para o outro: "Não se nos abrasava o coração, quando ele nos falava pelo caminho e nos explicava as Escrituras?".

33 Levantaram-se na mesma hora e voltaram a Jerusalém. Aí acharam reunidos os Onze e os que com eles estavam.

34 Todos diziam: "O Senhor ressuscitou verdadeiramente e apareceu a Simão".

35 Eles, por sua parte, contaram o que lhes havia acontecido no caminho e como o tinham reconhecido ao partir o pão. (= Jo 20,19-23)

36 Enquanto ainda falavam dessas coisas, Jesus apresentou-se no meio deles e disse-lhes: "A paz esteja convosco!".

37 Perturbados e espantados, pensaram estar vendo um espírito.

38 Mas ele lhes disse: "Por que estais perturbados, e por que essas dúvidas nos vossos corações?

39 Vede minhas mãos e meus pés, sou eu mesmo; apalpai e vede: um espírito não tem carne nem ossos, como vedes que tenho".

40 E, dizendo isso, mostrou-lhes as mãos e os pés.

41 Mas, vacilando eles ainda e estando transportados de alegria, perguntou: "Tendes aqui alguma coisa para comer?".

42 Então, ofereceram-lhe um pedaço de peixe assado.

43 Ele tomou e comeu à vista deles.

44 Depois lhes disse: "Isto é o que vos dizia quando ainda estava convosco: era necessário que se cumprisse tudo o que de mim está escrito na Lei de Moisés, nos profetas e nos Salmos."

45 Abriu-lhes então o espírito, para que compreendessem as Escrituras, dizendo:

46 "Assim é que está escrito, e assim era necessário que Cristo padecesse, mas que ressurgisse dos mortos ao terceiro dia.

47 E que em seu nome se pregasse a penitência e a remissão dos pecados a todas as nações, começando por Jerusalém.

48 Vós sois as testemunhas de tudo isso.

49 Eu vos mandarei o Prometido de meu Pai; entretanto, permanecei na cidade, até que sejais revestidos da força do alto".

50 Depois os levou para Betânia e, levantando as mãos, os abençoou.

51 Enquanto os abençoava, separou-se deles e foi arrebatado ao céu.

52 Depois de o terem adorado, voltaram para Jerusalém com grande júbilo.

53 E permaneciam no templo, louvando e bendizendo a Deus.

Prisikėlimas

1 Labai ankstų sekmadienio rytą jos pasiėmė tepalus, nuėjo prie kapo 2 ir rado didžiulį akmenį, dengusi įėjimą, nuridentą į šalį. 3 Jos įėjo į vidų, bet Viešpaties Jėzaus kūno neberado. 4 Jos stovėjo čia sutrikusios, nežinodamos, kas Jam galėjo atsitikti. Staiga prieš jas pasirodė du vyrai, apsirengę tokiais spindinčiais drabužiais, kad moterys net buvo apakintos. 5 Jos išsigando ir žemai jiems nusilenkė. Tada vyrai paklausė: „Kodėl jūs kape ieškote gyvo žmogaus? 6,7 Jo čia nėra. Jis prisikėlė. Ar neprisimenate, ką Jis jums pasakė Galilėjoje? Mesijas bus išduotas ir atsidurs blogų žmonių valioje, nukryžiuotas prisikels trečią dieną." 8 Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius, 9 sugrįžo atgal į Jeruzalę, kad pasakytų vienuolikai mokinių ir visiems kitiems, kas įvyko. 10 (Moterys, įėjusios į kapo rūsį, buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir keletas kitų.) 11 Bet tiems vyrams jų žodžiai atrodė kaip pasaka. Jie netikėjo jomis.

12 Tačiau Petras nubėgo prie kapo pažiūrėti. Pasilenkęs jis pažvelgė į vidų ir pamatė tuščias linines drobules. Jis vėl grįžo namo stebėdamasis tuo, kas buvo įvykę.

Pakeliui į Emausą

13 Tą pačią dieną, Sekmadienį, du Jėzaus sekėjai ėjo į Emauso kaimą, esantį už septynių mylių nuo Jeruzalės. 14 Eidami jie kalbėjosi apie Jėzaus mirtį, 15 ir staiga prie keliauninkų prisiartino Jėzus. Jis ėjo šalia jų, 16 bet šie Jo nepažino, kadangi nuo to juos saugojo Dievas. 17 „Jūs, atrodo, apie kažką smarkiai diskutuojate? – Jis paklausė. – Kuo jūs taip susirūpinote?" Jie nutilo, ir jų veidai apsiniaukė.

18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, pasakė: „Jūs greičiausiai vienintelis žmogus Jeruzalėje, negirdėjęs apie baisius dalykus, kurie vyko praėjusią savaitę." 19 „Kokius dalykus?" – paklausė Jėzus. „Visa tai atsitiko Jėzui, žmogui iš Nazareto, – pasakė jie. – Jis buvo pranašas, kuris darė neįtikėtinus stebuklus ir buvo galingas Mokytojas, aukštai vertinamas Dievo ir žmonių. 20 Bet aukštieji kunigai ir mūsų religijos vadovai suėmė Jį, perdavė romėnų vyriausybei, kad Jį pasmerktų mirčiai. Jie nukryžiavo Jį. 21 Mes manėme, kad Jis šlovingasis Mesijas ir atėjo išgelbėti Izraelį. O greta to, kas įvyko prieš tris dienas, 22,23 šiandien rytą kelios mūsų grupės moterys buvo nuėjusios prie Jo kapo. Jos grįžo su neįtikėtina naujiena, kad Jo kūno kape nebėra ir kad jos susitiko angelus, pasakiusius, jog Jėzus gyvas. 24 Vyrai taip pat bėgo pažiūrėti, ir tikrai – kūno nebėra, kaip moterys ir sakė."

25 Tada Jėzus tarė jiems: „Ak jūs paiki, paiki žmonės! Kaip sunkiai jūs patikite tuo, apie ką rašo pranašai Raštuose! 26 Argi neaiškiai buvo pasakyta pranašų, kad Mesijas turės visa tai iškentėti, prieš išeidamas į Savo šlovę?" 27 Tada Jėzus citavo jiems vieną pastraipą po kitos iš pranašų Raštų, pradėdamas Pradžios knyga, ir, peržvelgęs visus Raštus, aiškino jų prasmę ir tai, kas juose rašoma apie Jį.

28 Dabar jau jie artėjo prie Emauso. Jėzus būtų keliavęs toliau, 29 bet jie maldavo Jį pasilikti nakčiai, nes jau temo. 30 Tada Jis nuėjo su jais į namus. Jiems atsisėdus valgyti, Jis paprašė Viešpatį palaiminti maistą, paėmė mažą kepalėlį duonos, laužė jį ir davė kitiems. 31 Tik staiga jų akys atsivėrė ir jie pažino Jėzų! Bet tuo metu Jis pranyko jiems iš akių! 32 Jie pradėjo vienas kitam pasakoti, kaip jų širdys sušilo, kai Jis su jais kalbėjo, aiškindamas Raštą.

33 Po valandos jie sugrįžo atgal į Jeruzalę, kur juos pasitiko vienuolika mokinių 34 šiais žodžiais: „Viešpats iš tiesų prisikėlė! Jis pasirodė Petrui!" 35 Tiedu iš Emauso tuojau papasakojo, kaip jiems pasirodė Jėzus kelyje ir kaip, belaužantį duoną, jie atpažino Jį.

Jėzus pasirodo mokiniams

36 Apie tai besikalbant, tarp jų staiga atsirado pats Jėzus ir pasveikino juos. 37 Bet visas būrelis labai išsigando, manydamas, kad mato dvasią. 38 „Kodėl jūs taip išsigandote?" – paklausė Jis. – Kodėl jūs abejojate, kad tai iš tiesų Aš? 39 Pasižiūrėkite į Mano rankas ir kojas. Žiūrėkite ir įsitikinkite, kad tai esu Aš. Palieskite Mane. Būkite tikri, kad Aš nesu dvasia. Nes dvasia neturi kūno, kaip matote Mane turint." 40 Kalbėdamas Jis iškėlė rankas, kad jie matytų vinių žymes ir parodė jiems žaizdas kojose. 41 Tačiau jie tebestovėjo neryžtingi, pilni džiaugsmo ir abejonių. Tada Jis paklausė: „Ar neturite čia ko valgyti?" 42 Jie davė Jam gabalėlį keptos žuvies, 43 ir visiems žiūrint Jėzus valgė!

44 Tada Jis tarė: „Kai Aš anksčiau buvau su jumis, argi neprisimenate, kai sakiau: viskas, kas turi išsipildyti apie Mane, parašyta Mozės, Pranašų ir Psalmių knygose." 45 Tai pasakęs, Jis atvėrė jų protus bent jau šitiems Raštams išmanyti! 46 Po to pridūrė: „Tikrai, jau seniai parašyta, kad Mesijas turės kentėti ir mirti, ir prisikelti trečią dieną iš numirusių; 47 šita žinia apie prisikėlimą turi pasklisti iš Jeruzalės į visas tautas. Visiems, kurie tik į Mane atsigręžia, bus atleidžiamos nuodėmės. 48 Jūs – šių pranašysčių išsipildymo liudininkai.

49 O dabar Aš jums atsiųsiu Šventąją Dvasią, kaip pažadėjo Mano Tėvas. Dar nepasakokite kitiems apie tai, kol iš dangaus ateis Šventoji Dvasia, – pasilikite mieste, kol Ji iš aukštybių suteiks jums jėgą."

Žengimas į dangų

50 Tada Jėzus nusivedė juos keliu į Betaniją ir, iškėlęs rankas į dangų, palaimino juos. Laimindamas 51 pradėjo kilti į dangų, ir jie Jo nebematė. 52 Visi šlovino Jį, grįžo į Jeruzalę, pilni didelio džiaugsmo, 53 ir nuolat lankė šventyklą, šlovindami Dievą.