1 And Paul, fixing his eyes on the council, said, Brethren, I have walked in all good conscience with God unto this day.

2 But the high priest Ananias ordered those standing by him to smite his mouth.

3 Then Paul said to him, God will smite thee, whited wall. And *thou*, dost thou sit judging me according to the law, and breaking the law commandest me to be smitten?

4 And those that stood by said, Dost thou rail against the high priest of God?

5 And Paul said, I was not conscious, brethren, that he was high priest; for it is written, Thou shalt not speak evilly of the ruler of thy people.

6 But Paul, knowing that the one part {of them} were of the Sadducees and the other of the Pharisees, cried out in the council, Brethren, *I* am a Pharisee, son of Pharisees: *I* am judged concerning the hope and resurrection of {the} dead.

7 And when he had spoken this, there was a tumult of the Pharisees and the Sadducees, and the multitude was divided.

8 For Sadducees say there is no resurrection, nor angel, nor spirit; but Pharisees confess both of them.

9 And there was a great clamour, and the scribes of the Pharisees' part rising up contended, saying, We find nothing evil in this man; and if a spirit has spoken to him, or an angel...

10 And a great tumult having arisen, the chiliarch, fearing lest Paul should have been torn in pieces by them, commanded the troop to come down and take him by force from the midst of them, and to bring {him} into the fortress.

11 But the following night the Lord stood by him, and said, Be of good courage; for as thou hast testified the things concerning me at Jerusalem, so thou must bear witness at Rome also.

12 And when it was day, the Jews, having banded together, put themselves under a curse, saying that they would neither eat nor drink till they should kill Paul.

13 And they were more than forty who had joined together in this oath;

14 and they went to the chief priests and elders, and said, We have cursed ourselves with a curse to taste nothing until we kill Paul.

15 Now therefore do ye with the council make a representation to the chiliarch so that he may bring him down to you, as about to determine more precisely what concerns him, and we, before he draws near, are ready to kill him.

16 But Paul's sister's son, having heard of the lying in wait, came and entered into the fortress and reported {it} to Paul.

17 And Paul, having called one of the centurions, said, Take this youth to the chiliarch, for he has something to report to him.

18 He therefore, having taken him with {him}, led him to the chiliarch, and says, The prisoner Paul called me to {him} and asked me to lead this youth to thee, who has something to say to thee.

19 And the chiliarch having taken him by the hand, and having gone apart in private, inquired, What is it that thou hast to report to me?

20 And he said, The Jews have agreed together to make a request to thee, that thou mayest bring Paul down to-morrow into the council, as about to inquire something more precise concerning him.

21 Do not thou then be persuaded by them, for there lie in wait for him of them more than forty men, who have put themselves under a curse neither to eat nor drink till they kill him; and now they are ready waiting the promise from thee.

22 The chiliarch then dismissed the youth, commanding {him}, Utter to no one that thou hast represented these things to me.

23 And having called to {him} certain two of the centurions, he said, Prepare two hundred soldiers that they may go as far as Caesarea, and seventy horsemen, and two hundred light-armed footmen, for the third hour of the night.

24 And {he ordered them} to provide beasts, that they might set Paul on them and carry {him} safe through to Felix the governor,

25 having written a letter, couched in this form:

26 Claudius Lysias to the most excellent governor Felix, greeting.

27 This man, having been taken by the Jews, and being about to be killed by them, I came up with the military and took out {of their hands}, having learned that he was a Roman.

28 And desiring to know the charge on which they accused him, I brought him down to their council;

29 whom I found to be accused of questions of their law, but to have no charge laid against him {making him} worthy of death or of bonds.

30 But having received information of a plot about to be put in execution against the man {by the Jews}, I have immediately sent him to thee, commanding also his accusers to say before thee the things that are against him. {Farewell.}

31 The soldiers therefore, according to what was ordered them, took Paul and brought him by night to Antipatris,

32 and on the morrow, having left the horsemen to go with him, returned to the fortress.

33 And these, having entered into Caesarea, and given up the letter to the governor, presented Paul also to him.

34 And having read {it}, and asked of what eparchy he was, and learned that {he was} of Cilicia,

35 he said, I will hear thee fully when thine accusers also are arrived. And he commanded him to be kept in Herod's praetorium.

1 Skvarbiu žvilgsniu permetęs sinedrioną, Paulius prabilo: "Vyrai broliai! Iki šios dienos elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine".

2 Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną.

3 Tuomet Paulius jam tarė: "Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?"

4 Šalia esantys tarė: "Tu keiki vyriausiąjį Dievo kunigą?!"

5 Paulius atsiliepė: "Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui’ ".

6 Supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita­fariziejai, Paulius sušuko sinedrionui: "Vyrai broliai, aš fariziejus, fariziejaus sūnus, ir esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!"

7 Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo.

8 Mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta.

9 Todėl kilo didelis triukšmas. Atsistoję fariziejų pusės Rašto žinovai griežtai prieštaravo, sakydami: "Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas, nesipriešinkime Dievui!"

10 Įsisiautėjus smarkiam ginčui, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.

11 Kitą naktį šalia jo stojo Viešpats ir tarė: "Būk drąsus, Pauliau! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip turėsi liudyti ir Romoje".

12 Dieną slaptai susirinko žydų būrys ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nužudys Paulių.

13 Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių.

14 Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: "Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių.

15 Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje".

16 Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui.

17 Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: "Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti".

18 Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: "Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti".

19 Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: "Ką turi man pranešti?"

20 Tas atsakė: "Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą.

21 Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo".

22 Tribūnas atleido jaunuolį ir griežtai įsakė: "Niekam nesakyk, kad tu man tai pranešei".

23 Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas pasakė: "Nuo trečios valandos nakties laikykite parengtyje žygiuoti į Cezarėją du šimtus kareivių, septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų.

24 Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių saugiai nugabentų pas valdytoją Feliksą".

25 Ir jis parašė tokio turinio laišką:

26 "Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.

27 Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš, atėjęs su kareiviais, jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį.

28 Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau jį į jų sinedrioną.

29 Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu.

30 Kadangi man buvo pranešta apie žydų ruošiamą pasikėsinimą į šį vyrą, tai nedelsdamas siunčiu jį pas tave, nurodęs ir kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus. Lik sveikas".

31 Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę.

32 Rytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines.

33 Anie, atvykę į Cezarėją, įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių.

34 Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos tas esąs. Sužinojęs, kad iš Kilikijos,

35 jis pasakė: "Aš tave išklausysiu, kai atvyks tavo kaltintojai". Ir liepė jį saugoti Erodo pretorijuje.