1 But after the tumult had ceased, Paul having called the disciples to {him} and embraced {them}, went away to go to Macedonia.
2 And having passed through those parts, and having exhorted them with much discourse, he came to Greece.
3 And having spent three months {there}, a treacherous plot against him having been set on foot by the Jews, as he was going to sail to Syria, {the} resolution was adopted of returning through Macedonia.
4 And there accompanied him as far as Asia, Sopater {son} of Pyrrhus, a Berean; and of Thessalonians, Aristarchus and Secundus, and Gaius and Timotheus of Derbe, and of Asia, Tychicus and Trophimus.
5 These going before waited for us in Troas;
6 but we sailed away from Philippi after the days of unleavened bread, and we came to them to Troas in five days, where we spent seven days.
7 And the first day of the week, we being assembled to break bread, Paul discoursed to them, about to depart on the morrow. And he prolonged the discourse till midnight.
8 And there were many lights in the upper room where we were assembled.
9 And a certain youth, by name Eutychus, sitting at the window-opening, overpowered by deep sleep, while Paul discoursed very much at length, having been overpowered by the sleep, fell from the third story down to the bottom, and was taken up dead.
10 But Paul descending fell upon him, and enfolding {him} {in his arms}, said, Be not troubled, for his life is in him.
11 And having gone up, and having broken the bread, and eaten, and having long spoken until daybreak, so he went away.
12 And they brought {away} the boy alive, and were no little comforted.
13 And we, having gone before on board ship, sailed off to Assos, going to take in Paul there; for so he had directed, he himself being about to go on foot.
14 And when he met with us at Assos, having taken him on board, we came to Mitylene;
15 and having sailed thence, on the morrow arrived opposite Chios, and the next day put in at Samos; and having stayed at Trogyllium, the next day we came to Miletus:
16 for Paul thought it desirable to sail by Ephesus, so that he might not be made to spend time in Asia; for he hastened, if it was possible for him, to be the day of Pentecost at Jerusalem.
17 But from Miletus having sent to Ephesus, he called over {to him} the elders of the assembly.
18 And when they were come to him, he said to them, *Ye* know how I was with you all the time from the first day that I arrived in Asia,
19 serving the Lord with all lowliness, and tears, and temptations, which happened to me through the plots of the Jews;
20 how I held back nothing of what is profitable, so as not to announce {it} to you, and to teach you publicly and in every house,
21 testifying to both Jews and Greeks repentance towards God, and faith towards our Lord Jesus Christ.
22 And now, behold, bound in my spirit *I* go to Jerusalem, not knowing what things shall happen to me in it;
23 only that the Holy Spirit testifies to me in every city, saying that bonds and tribulations await me.
24 But I make no account of {my} life {as} dear to myself, so that I finish my course, and the ministry which I have received of the Lord Jesus, to testify the glad tidings of the grace of God.
25 And now, behold, I know that ye all, among whom I have gone about preaching the kingdom {of God}, shall see my face no more.
26 Wherefore I witness to you this day, that I am clean from the blood of all,
27 for I have not shrunk from announcing to you all the counsel of God.
28 Take heed therefore to yourselves, and to all the flock, wherein the Holy Spirit has set you as overseers, to shepherd the assembly of God, which he has purchased with the blood of his own.
29 {For} *I* know {this,} that there will come in amongst you after my departure grievous wolves, not sparing the flock;
30 and from among your own selves shall rise up men speaking perverted things to draw away the disciples after them.
31 Wherefore watch, remembering that for three years, night and day, I ceased not admonishing each one {of you} with tears.
32 And now I commit you to God, and to the word of his grace, which is able to build {you} up and give {to you} an inheritance among all the sanctified.
33 I have coveted {the} silver or gold or clothing of no one.
34 Yourselves know that these hands have ministered to my wants, and to those who were with me.
35 I have shewed you all things, that thus labouring {we} ought to come in aid of the weak, and to remember the words of the Lord Jesus, that he himself said, It is more blessed to give than to receive.
36 And having said these things, he knelt down and prayed with them all.
37 And they all wept sore; and falling upon the neck of Paul they ardently kissed him,
38 specially pained by the word which he had said, that they would no more see his face. And they went down with him to the ship.
1 Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.
2 Keliaudamas per anuos kraštus ir skatindamas mokinius gausiais žodžiais, jis atvyko į Graikiją,
3 kur pasiliko tris mėnesius. Kai jam besirengiant plaukti į Siriją žydai ėmė ruošti prieš jį sąmokslą, jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.
4 Iki Azijos jį lydėjo Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos.
5 Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.
6 Po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadę; ten išbuvome septynias dienas.
7 Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
8 Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.
9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.
10 Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: "Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame".
11 Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo.
12 O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda.
13 Mes, nuėję ir įsėdę į laivą, išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.
14 Kai jis susitiko su mumis Ase, paėmę jį, nuplaukėme į Mitilėnę.
15 Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir, pabuvę Trogilione, dar po dienos atvykome į Miletą.
16 Kad netektų gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.
17 Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų.
18 Kai jie pas jį atvyko, Paulius prabilo: "Jūs žinote, kaip nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi,
19 tarnaudamas Viešpačiui su visu nusižeminimu, ašaromis ir išbandymais, kurie ištiko mane dėl žydų pinklių.
20 Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus,
21 liudydamas žydams ir graikams apie atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
22 Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks,
23 tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.
24 Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.
25 Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nebematysite mano veido.
26 Todėl šiandien jums liudiju, jog esu švarus nuo visų kraujo.
27 Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų.
28 Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju.
29 Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.
30 Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.
31 Todėl budėkite ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną.
32 O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų.
33 Nė iš vieno negeidžiau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.
34 Jūs žinote, kad mano ir buvusiųjų su manimi reikalams tarnavo šitos va mano rankos.
35 Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Labiau palaiminta duoti negu imti’ ".
36 Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.
37 Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.
38 Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, kad daugiau nebematysią jo veido. Po to jie palydėjo jį į laivą.