1 And when the day of Pentecost was now accomplishing, they were all together in one place.
2 And there came suddenly a sound out of heaven as of a violent impetuous blowing, and filled all the house where they were sitting.
3 And there appeared to them parted tongues, as of fire, and it sat upon each one of them.
4 And they were all filled with {the} Holy Spirit, and began to speak with other tongues as the Spirit gave to them to speak forth.
5 Now there were dwelling at Jerusalem Jews, pious men, from every nation of those under heaven.
6 But the rumour of this having spread, the multitude came together and were confounded, because each one heard them speaking in his own dialect.
7 And all were amazed and wondered, saying, Behold, are not all these who are speaking Galilaeans?
8 and how do *we* hear {them} each in our own dialect in which we have been born,
9 Parthians, and Medes, and Elamites, and those who inhabit Mesopotamia, and Judaea, and Cappadocia, Pontus and Asia,
10 both Phrygia and Pamphylia, Egypt, and the parts of Libya which adjoin Cyrene, and the Romans sojourning {here}, both Jews and proselytes,
11 Cretans and Arabians, we hear them speaking in our own tongues the great things of God?
12 And they were all amazed and in perplexity, saying one to another, What would this mean?
13 But others mocking said, They are full of new wine.
14 But Peter, standing up with the eleven, lifted up his voice and spoke forth to them, Men of Judaea, and all ye inhabitants of Jerusalem, let this be known to you, and give heed to my words:
15 for these are not full of wine, as *ye* suppose, for it is the third hour of the day;
16 but this is that which was spoken through the prophet Joel,
17 And it shall be in the last days, saith God, {that} I will pour out of my Spirit upon all flesh; and your sons and your daughters shall prophesy, and your young men shall see visions, and your elders shall dream with dreams;
18 yea, even upon my bondmen and upon my bondwomen in those days will I pour out of my Spirit, and they shall prophesy.
19 And I will give wonders in the heaven above and signs on the earth below, blood, and fire, and vapour of smoke:
20 the sun shall be changed to darkness and the moon to blood, before the great and gloriously appearing day of {the} Lord come.
21 And it shall be that whosoever shall call upon the name of {the} Lord shall be saved.
22 Men of Israel, hear these words: Jesus the Nazaraean, a man borne witness to by God to you by works of power and wonders and signs, which God wrought by him in your midst, as yourselves know
23 -him, given up by the determinate counsel and foreknowledge of God, ye, by {the} hand of lawless {men}, have crucified and slain.
24 Whom God has raised up, having loosed the pains of death, inasmuch as it was not possible that he should be held by its power;
25 for David says as to him, I foresaw the Lord continually before me, because he is at my right hand that I may not be moved.
26 Therefore has my heart rejoiced and my tongue exulted; yea more, my flesh also shall dwell in hope,
27 for thou wilt not leave my soul in hades, nor wilt thou give thy gracious one to see corruption.
28 Thou hast made known to me {the} paths of life, thou wilt fill me with joy with thy countenance.
29 Brethren, let it be allowed to speak with freedom to you concerning the patriarch David, that he has both died and been buried, and his monument is amongst us unto this day.
30 Being therefore a prophet, and knowing that God had sworn to him with an oath, of the fruit of his loins to set upon his throne;
31 he, seeing {it} before, spoke concerning the resurrection of the Christ, that neither has he been left in hades nor his flesh seen corruption.
32 This Jesus has God raised up, whereof all *we* are witnesses.
33 Having therefore been exalted by the right hand of God, and having received of the Father the promise of the Holy Spirit, he has poured out this which *ye* behold and hear.
34 For David has not ascended into the heavens, but he says himself, The Lord said unto my Lord, Sit at my right hand
35 until I have put thine enemies {to be} the footstool of thy feet.
36 Let the whole house of Israel therefore know assuredly that God has made him, this Jesus whom *ye* have crucified, both Lord and Christ.
37 And having heard {it} they were pricked in heart, and said to Peter and the other apostles, What shall we do, brethren?
38 And Peter said to them, Repent, and be baptised, each one of you, in the name of Jesus Christ, for remission of sins, and ye will receive the gift of the Holy Spirit.
39 For to you is the promise and to your children, and to all who {are} afar off, as many as {the} Lord our God may call.
40 And with many other words he testified and exhorted them, saying, Be saved from this perverse generation.
41 Those then who had accepted his word were baptised; and there were added in that day about three thousand souls.
42 And they persevered in the teaching and fellowship of the apostles, in breaking of bread and prayers.
43 And fear was upon every soul, and many wonders and signs took place through the apostles' means.
44 And all that believed were together, and had all things common,
45 and sold their possessions and substance, and distributed them to all, according as any one might have need.
46 And every day, being constantly in the temple with one accord, and breaking bread in {the} house, they received their food with gladness and simplicity of heart,
47 praising God, and having favour with all the people; and the Lord added {to the assembly} daily those that were to be saved.
1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5 Jeruzalėje gyveno žydų ir dievobaimingų žmonių iš visų tautų po dangumi.
6 Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie buvo priblokšti, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
7 Lyg nesavi ir nustebę, jie vienas kitam kalbėjo: "Argi štai šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!
9 Mes, partai, medai, elamitai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,
10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romiečiai, žydai ir prozelitai,
11 kretiečiai ir arabai,girdime juos skelbiant didingus Dievo darbus mūsų kalbomis".
12 Visi labai stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: "Ką tai reiškia?"
13 O kiti šaipydamiesi kalbėjo: "Jie prisigėrė jauno vyno".
14 Tada stojo Petras su vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo į juos: "Jūs, vyrai judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma,įsidėmėkite mano žodžius!
15 Šitie nėra, kaip jūs manote, prisigėrę,juk dabar vos trečia dienos valanda,
16 bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį:
17 ‘Paskutinėmis dienomis,sako Dievas,Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.
18 Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus.
19 Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.
20 Saulė pavirs tamsybe, o mėnuliskrauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai.
21 Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’.
22 Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazaretovyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų,kaip ir patys žinote,
23 Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
24 Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje.
25 Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau.
26 Todėl džiūgavo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis viltyje,
27 nes Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo.
28 Tu man atvėrei gyvenimo kelius ir pripildysi mane džiaugsmu prieš savo veidą’.
29 Vyrai broliai! Noriu jums drąsiai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas tebėra pas mus iki šios dienos.
30 Būdamas pranašas ir žinodamas, jog Dievas jam prisiekdamas pažadėjo, kad iš jo palikuonių pagal kūną pakils Kristus užimti jo sosto,
31 Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad ‘Jo siela neliks pragare ir Jo kūnas nematys supuvimo’.
32 Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.
33 Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite.
34 Juk Dovydas neįžengė į dangų. Jis pats kalba: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
35 kol Aš patiesiu Tavo priešus, tarsi pakojį po Tavo kojų’.
36 Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote".
37 Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: "Ką mums daryti, vyrai broliai?"
38 Petras jiems tarė: "Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.
39 Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas".
40 Dar daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino juos, sakydamas: "Gelbėkitės iš šios iškrypusios kartos!"
41 Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų.
42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų.
43 Baimė apėmė kiekvieną, nes per apaštalus vyko daug stebuklų ir ženklų.
44 Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.
45 Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
46 Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi,
47 šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais.