1 Now faith is {the} substantiating of things hoped for, {the} conviction of things not seen.
2 For in {the power of} this the elders have obtained testimony.
3 By faith we apprehend that the worlds were framed by {the} word of God, so that that which is seen should not take its origin from things which appear.
4 By faith Abel offered to God a more excellent sacrifice than Cain, by which he obtained testimony of being righteous, God bearing testimony to his gifts, and by it, having died, he yet speaks.
5 By faith Enoch was translated that he should not see death; and was not found, because God had translated him; for before {his} translation he has the testimony that he had pleased God.
6 But without faith {it is} impossible to please {him}. For he that draws near to God must believe that he is, and {that} he is a rewarder of them who seek him out.
7 By faith, Noah, oracularly warned concerning things not yet seen, moved with fear, prepared an ark for the saving of his house; by which he condemned the world, and became heir of the righteousness which {is} according to faith.
8 By faith Abraham, being called, obeyed to go out into the place which he was to receive for an inheritance, and went out, not knowing where he was going.
9 By faith he sojourned as a stranger in the land of promise as a foreign country, having dwelt in tents with Isaac and Jacob, the heirs with {him} of the same promise;
10 for he waited for the city which has foundations, of which God is {the} artificer and constructor.
11 By faith also Sarah herself received strength for {the} conception of seed, and {that} beyond a seasonable age; since she counted him faithful who promised.
12 Wherefore also there have been born of one, and that of one become dead, even as the stars of heaven in multitude, and as the countless sand which {is} by the sea shore.
13 All these died in faith, not having received the promises, but having seen them from afar off and embraced {them}, and confessed that they were strangers and sojourners on the earth.
14 For they who say such things shew clearly that they seek {their} country.
15 And if they had called to mind that from whence they went out, they had had opportunity to have returned;
16 but now they seek a better, that is, a heavenly; wherefore God is not ashamed of them, to be called their God; for he has prepared for them a city.
17 By faith Abraham, {when} tried, offered up Isaac, and he who had received to himself the promises offered up his only begotten {son},
18 as to whom it had been said, In Isaac shall thy seed be called:
19 counting that God {was} able to raise {him} even from among {the} dead, whence also he received him in a figure.
20 By faith Isaac blessed Jacob and Esau concerning things to come.
21 By faith Jacob {when} dying blessed each of the sons of Joseph, and worshipped on the top of his staff.
22 By faith Joseph {when} dying called to mind the going forth of the sons of Israel, and gave commandment concerning his bones.
23 By faith Moses, being born, was hid three months by his parents, because they saw the child beautiful; and they did not fear the injunction of the king.
24 By faith Moses, when he had become great, refused to be called son of Pharaoh's daughter;
25 choosing rather to suffer affliction along with the people of God than to have {the} temporary pleasure of sin;
26 esteeming the reproach of the Christ greater riches than the treasures of Egypt, for he had respect to the recompense.
27 By faith he left Egypt, not fearing the wrath of the king; for he persevered, as seeing him who is invisible.
28 By faith he celebrated the passover and the sprinkling of the blood, that the destroyer of the firstborn might not touch them.
29 By faith they passed through the Red sea as through dry land; of which the Egyptians having made trial were swallowed up.
30 By faith the walls of Jericho fell, having been encircled for seven days.
31 By faith Rahab the harlot did not perish along with the unbelieving, having received the spies in peace.
32 And what more do I say? For the time would fail me telling of Gideon, and Barak, and Samson, and Jephthah, and David and Samuel, and of the prophets:
33 who by faith overcame kingdoms, wrought righteousness, obtained promises, stopped lions' mouths,
34 quenched {the} power of fire, escaped {the} edge of the sword, became strong out of weakness, became mighty in war, made {the} armies of strangers give way.
35 Women received their dead again by resurrection; and others were tortured, not having accepted deliverance, that they might get a better resurrection;
36 and others underwent trial of mockings and scourgings, yea, and of bonds and imprisonment.
37 They were stoned, were sawn asunder, were tempted, died by the death of the sword; they went about in sheepskins, in goatskins, destitute, afflicted, evil treated,
38 (of whom the world was not worthy,) wandering in deserts and mountains, and {in} dens and caverns of the earth.
39 And these all, having obtained witness through faith, did not receive the promise,
40 God having foreseen some better thing for us, that they should not be made perfect without us.
1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.
2 Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.
3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
4 Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.
5 Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir "jo neberado, nes Dievas jį perkėlė". Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.
6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.
7 Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti; tikėjimu jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.
8 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.
9 Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.
10 Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.
11 Tikėjimu ir pati Saranevaisinga ir nebe to amžiausgavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo.
12 Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.
13 Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.
14 Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės.
15 Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.
16 Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!
17 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų,
18 apie kurį buvo pasakyta: "Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys".
19 Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.
20 Tikėjimu Izaokas palaimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.
21 Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.
22 Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.
23 Tikėjimu Mozė tris mėnesius buvo tėvų paslėptas, nes jie matė, koks kūdikis dailus, ir neišsigando karaliaus įsakymo.
24 Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.
25 Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.
26 Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.
27 Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.
28 Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.
29 Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.
30 Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.
31 Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.
32 Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,
33 kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,
34 užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.
35 Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą.
36 Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.
37 Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.
38 Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.
39 Ir jie visi, per tikėjimą gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,
40 nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.