1 Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais
2 ir klausė Jį: "Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?"
3 Jis jiems tarė: "Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man:
4 ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?"
5 Jie svarstė tarpusavyje: "Jei pasakysimeiš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’
6 O jei sakysimeiš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas".
7 Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.
8 Tada Jėzus jiems tarė: "Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau".
9 Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: "Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.
10 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.
11 Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.
12 Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.
13 Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal pamatę jie gerbs jį?’
14 Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis tarpusavyje: ‘Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.
15 Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?
16 Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems". Tai girdėjusieji tarė: "Tenebūna šitaip!"
17 Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: "O ką reiškia Rašto posakis: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?’
18 Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins".
19 Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.
20 Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.
21 Taigi jie klausė Jį: "Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.
22 Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?"
23 Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: "Kodėl spendžiate man pinkles?
24 Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?" Jie atsakė: "Ciesoriaus".
25 Tada Jis jiems tarė: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas DievoDievui".
26 Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.
27 Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:
28 "Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.
29 Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.
30 Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.
31 Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.
32 Po jų visų numirė ir ta moteris.
33 Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!"
34 Jėzus jiems atsakė: "Šio pasaulio vaikai veda ir teka,
35 o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.
36 Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.
37 O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.
38 Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena".
39 Tada kai kurie Rašto žinovai atsiliepė: "Mokytojau, Tu gerai pasakei!"
40 Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.
41 Jis paklausė jų: "Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?
42 Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
43 kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.
44 Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu,kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?"
45 Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:
46 "Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.
47 Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą".
1 And it came about on one of those days, when he was teaching the people in the Temple and preaching the good news,
2 That the chief priests and the scribes and the rulers of the people came to him and said, Make clear to us by what authority you do these things and who gave you this authority.
3 And in answer he said to them, I will put a question to you, and do you give me an answer:
4 The baptism of John, was it from heaven or of men?
5 And they said among themselves, If we say, From heaven; he will say, Why did you not have faith in him?
6 But if we say, Of men; we will be stoned by the people, for they are certain that John was a prophet.
7 And they made answer that they had no idea where it came from.
8 And Jesus said, And I will not make clear to you by what authority I do these things.
9 And he gave the people this story: A man made a vine-garden and gave the use of it to some field-workers and went into another country for a long time.
10 And at the right time he sent a servant to the workers to get part of the fruit from the vines; but the workmen gave him blows and sent him away with nothing.
11 And he sent another servant, and they gave blows to him in the same way, and put shame on him, and sent him away with nothing.
12 And he sent a third, and they gave him wounds and put him out.
13 And the lord of the garden said, What am I to do? I will send my dearly loved son; they may give respect to him.
14 But when the workmen saw him, they said to one another, This is he who will one day be the owner of the property: let us put him to death and the heritage will be ours.
15 And driving him out of the garden they put him to death. Now what will the lord do to these workmen?
16 He will come and put them to destruction and give the garden to others. And when he said this, they said, May it not be so.
17 But he, looking on them, said, Is it not in the Writings, The stone which the builders put on one side, the same has become the chief stone of the building?
18 Everyone falling on that stone will be broken, but the man on whom the stone comes down will be crushed to dust.
19 And the chief priests and the scribes made attempts to get their hands on him in that very hour; and they were in fear of the people, for they saw that he had made up this story against them.
20 And they kept watch on him, and sent out secret representatives, who were acting the part of good men, in order that they might get something from his words, on account of which they might give him up to the government and into the power of the ruler.
21 And they put a question to him, saying, Master, we are certain that your teaching and your words are right, and that you have no respect for a man's position, but you are teaching the true way of God:
22 Is it right for us to make payment of taxes to Caesar or not?
23 But he saw through their trick and said to them,
24 Let me see a penny. Whose image and name are on it? And they said, Caesar's.
25 And he said, Then give to Caesar the things which are Caesar's, and to God the things which are God's.
26 And they were not able to get anything from these words before the people: but they were full of wonder at his answer, and said nothing.
27 And some of the Sadducees came to him, who say that there is no coming back from the dead; and they said to him,
28 Master, Moses said that if a man's brother comes to his end, having a wife, but no children, his brother is to take the wife, and get a family for his brother.
29 Now there were seven brothers, and the first had a wife and came to his end, having no children;
30 And the second;
31 And the third took her; and in the same way, all the seven, without having any children, came to their end.
32 And last of all, the woman came to her end.
33 When they come back from the dead, whose wife will she be? for all the seven had her.
34 And Jesus said to them, The sons of this world are married and have wives;
35 But those to whom is given the reward of the world to come, and to come back from the dead, have no wives, and are not married;
36 And death has no more power over them, for they are equal to the angels, and are sons of God, being of those who will come back from the dead.
37 But even Moses made it clear that the dead come back to life, saying, in the story of the burning thorn-tree, The Lord, the God of Abraham, the God of Isaac, and the God of Jacob.
38 Now he is not the God of the dead but of the living: for all men are living to him.
39 And some of the scribes, in answer to this, said, Master, you have said well.
40 And they had fear of putting any more questions to him.
41 And he said to them, Why do they say that the Christ is the son of David?
42 For David himself says in the book of Psalms, The Lord said to my Lord, Take your seat at my right hand,
43 Till I put under your feet all those who are against you.
44 David then gives him the name of Lord, so how is it possible for him to be his son?
45 And in the hearing of all the people he said to his disciples,
46 Keep away from the scribes, whose pleasure it is to go about in long robes, and to have words of respect said to them in the market-places, and to take the chief seats in the Synagogues and the first places at feasts;
47 Who take the property of widows and before the eyes of men make long prayers; they will get a greater punishment.