1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: "Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!"2 Abromas tarė: "Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.3 Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis".4 Viešpats atsakė jam: "Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs".5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: "Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!"6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.7 Dievas kalbėjo: "Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį".8 Abromas tarė: "Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?"9 Tada Jis tarė jam: "Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį".10 Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.11 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.12 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.13 Tada Viešpats tarė Abromui: "Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.14 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.15 O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.16 Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas".17 Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.18 Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: "Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:19 kenitus, kenazus, kadmonitus,20 hetitus, perizus, refajus,21 amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius".

1 Pärast neid lugusid tuli Aabramile nägemuses Issanda sõna, Kes ütles: „Ära karda, Aabram! Mina olen sulle kilbiks. Sinu tasu on väga suur!"2 Aga Aabram ütles: „Issand Issand! Mida Sa mulle saad anda? Mina ju lähen ära lastetuna ja mu koja valitsejaks on Elieser Damaskusest!"3 Ja Aabram ütles: „Vaata, mulle sa ei ole ihuvilja andnud, aga näe, minu kojas sündinu saab mu pärijaks!"4 Ja vaata, temale tuli Issanda sõna, Kes ütles: „Tema ei ole sinu pärija, vaid see, kes väljub su oma ihust, on su pärija."5 Ja Ta viis teda õue ning ütles: „Vaata nüüd taeva poole ja loe tähti, kui sa suudad neid lugeda!" Ja Ta ütles temale: „Nõnda saab olema sinu sugu!"6 Ja ta uskus Issandat ning see arvati temale õiguseks.7 Ja Ta ütles temale: „Mina olen Issand, Kes sind tõi Kaldea Uurist, et anda sulle päranduseks see maa!"8 Aga ta küsis: „Issand Issand, millest ma ära tunnen, et ma selle pärin?"9 Siis Ta vastas temale: „Too mulle kolmeaastane õhvake, kolmeaastane kits, kolmeaastane jäär ja turteltuvi ühes lennuvõimelise pojaga."10 Ja ta tõi Temale kõik need, lõikas need keskelt lõhki ja pani vastavad pooled vastakuti; aga lindusid ta ei lõiganud lõhki.11 Kui röövlinnud laskusid korjuste peale, siis peletas Aabram need minema.12 Aga kui päike loojus, vajus Aabram sügavasse unne, ja vaata, hirm ning suur pimedus haarasid teda!13 Ja Issand ütles Aabramile: „Sa pead teadma, et su järglased on võõrastena maal, mis ei ole nende oma; nad tehakse orjadeks ja neid vaevatakse nelisada aastat.14 Aga ka rahvast, keda nad orjavad, Ma karistan, ja selle järel nad tulevad ära suure varandusega.15 Sina ise aga lähed rahuga oma vanemate juurde, sind maetakse heas vanuses.16 Alles neljas põlv tuleb siia tagasi, sest emorlaste süü ei ole tänini veel küllaldane!"17 Ja kui päike oli loojunud ja kui oli pime, siis nähti suitsevat küpsetusahju ja tuleleeki, mis nende lõigatud tükkide vahelt läbi käis!18 Selsamal päeval Issand tegi Aabramiga lepingu ja ütles: „Sinu soole Ma annan selle maa Egiptuseojast suure jõeni, Frati jõeni,19 keenlased, kenislased, kadmonlased,20 hetiidid, perislased, refalased, 21 emorlased, kaananlased, girgaaslased ja jebuuslased!"21