1 Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.2 Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: "Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?3 Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!" Ir jie piktinosi Juo.4 O Jėzus jiems tarė: "Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose".5 Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.6 Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.7 Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.8 Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­9 tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.10 Ir sakė jiems: "Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.11 Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos".12 Jie išėjo ir skelbė atgailą,13 išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.14 Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: "Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos".15 Kiti tvirtino: "Jis­Elijas!" Dar kiti sakė: "Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai".16 Tai išgirdęs, Erodas sakė: "Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!"17 Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.18 Jonas mat sakė Erodui: "Nevalia tau gyventi su brolio žmona".19 Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,20 nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.21 Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.22 Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: "Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu".23 Ir jis prisiekė: "Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!"24 Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: "Ko man prašyti?" O ši tarė: "Jono Krikštytojo galvos!"25 Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: "Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą".26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.27 Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą28 ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.29 Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.30 Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.31 O Jis tarė jiems: "Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite". Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.32 Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.33 Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.34 Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.35 Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: "Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.36 Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti".37 Bet Jėzus tarė: "Jūs duokite jiems valgyti". Mokiniai tada klausia: "Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?"38 Jis sako: "Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite". Patikrinę jie atsakė: "Penkis ir dvi žuvis".39 Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.40 Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.41 Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.42 Ir visi valgė ir pasisotino.43 Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.44 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.45 Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.46 Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.47 Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.48 Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.49 Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.50 Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: "Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!"51 Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,52 nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.53 Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.54 Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,55 apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.56 Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.

1 Ja Ta läks sealt ära ja tuli Oma kodukohta, ja Ta jüngrid järgisid Teda.2 Ja kui hingamispäev tuli, hakkas Ta kogudusekojas3 Eks Tema ole see puusepp, Maarja poeg, Jakoobuse ja Joosese ja Juuda ja Siimona vend? Ja eks ka Tema4 Aga Jeesus ütles neile: „Prohvet ei ole mujal autu kui oma kodukohas ja oma sugulaste seas ning omas majas!"5 Ja Ta ei saanud seal teha ühtki muud vägevat tegu kui ainult panna Oma käed väheste haigete peale ja nad terveks teha.6 Ja Ta pani imeks nende uskmatust. Ja Tema käis läbi ümberkaudsed külad ning7 Ja Ta kutsus need kaksteistkümmend Enese juure ja hakkas neid läkitama kahekaupa ja andis neile meelevalla rüvedate vaimude üle,8 ja käskis neid, et nad midagi muud ei v9 vaid sidugu paeltega kingad jalga ja ärgu pangu kaht kuube selga.10 Ja Ta ütles neile: „Kuhu kotta te iganes sisse lähete, sinna jääge, seni kui te sealt väljute.11 Ja kus paigas iganes teid vastu ei v12 Ja nad läksid välja ja kuulutasid, et tuleb meelt parandada,13 ja ajasid palju kurje vaime välja ja v14 Ja kuningas Heroodes sai kuulda Jeesusest, sest Ta nimi oli juba tuttav, ja ütles: „Ristija Johannes on surnuist üles t15 Aga teised ütlesid: „Tema on Eelija!" Teised aga: „Tema on prohvet nagu üks prohveteid!"16 Aga kui Heroodes seda kuulis, ütles ta: „Johannes, kelle pea ma otsast raiusin, on üles t17 Sest Heroodes ise oli läkitanud ja Johannese kinni v18 Oli ju Johannes ütelnud Heroodesele: „Sul ei ole luba oma venna naist pidada!"19 Aga Heroodias kandis ta peale viha ja tahtis teda tappa, ja ei saanud mitte.20 Sest Heroodes kartis Johannest; ta teadis teda21 Kui nüüd paras aeg oli tulnud, mil Heroodes oma sünnipäeval tegi söömaaja oma suurtele isandatele ja pealikuile ning Galilea ülemaile,22 siis tuli sama Heroodiase tütar sisse ja tantsis. See oli meelt mööda Heroodesele ja neile, kes lauas istusid. siis ütles kuningas neitsile: „Palu mult, mida sa iganes tahad, ja ma annan sulle!"23 Ja ta vandus temale: „Ma annan sulle, mis sa iganes minult palud, olgu kas v24 Aga neitsi läks välja ja küsis oma emalt: „Mis ma pean paluma?" Ent ema ütles: „Ristija Johannese pea!"25 Ja neitsi läks kohe rutuga kuninga juure, palus ning ütles: „Ma tahan, et sa mulle sedamaid annad vaagnal Ristija Johannese pea!"26 Siis sai kuningas väga kurvaks, kuid vande ja lauasistujate pärast ta ei tahtnud temale seda keelata.27 Ja kuningas läkitas kohe valvuri ja käskis tuua tema pea.28 See läks ja raius vangitornis ta pea otsast ära ja t29 Kui tema jüngrid seda kuulsid, tulid nad ja v30 Ja Apostlid tulid kokku Jeesuse juure ja kuulutasid Temale k31 Siis Ta ütles neile: „Tulge teie k32 Ja nad s33 ja paljud nägid neid ära s34 Ja kui Ta paadist välja astus ja nägi palju rahvast, hakkas Tal neist hale meel, et nad olid otsegu lambad, kelledel pole karjast. Ja Ta hakkas neid pikalt35 Aga kui aeg oli läinud hiliseks, tulid Ta jüngrid Ta juure ja ütlesid: „Paik on tühi ja aeg jääb juba hiliseks;36 lase nad minema, et nad läheksid ümberkaudu asulaisse ja küladesse ja ostaksid endile leiba, sest neil ei ole midagi süüa!"37 Aga Tema kostis ja ütles neile: „Andke teie neile süüa!" Nemad ütlesid Temale: „Kas me peaksime minema kahesaja teenari eest leiba ostma ja neile süüa andma?"38 Aga Tema küsis neilt: „Mitu leiba teil on? Minge vaadake." Kui nad olid teada saanud, ütlesid nad: „Viis leiba ja kaks kala."39 Ja Ta käskis neid asetada k40 Ja nad istusid maha ridamisi, sajakaupa ja viiekümnekaupa.41 Ja Ta v42 Ja k43 Ja korjati kokku kaksteistkümmend korvitäit palukesist ja kalust.44 Ja neid, kes leivust olid söönud, oli viis tuhat meest.45 Ja sedamaid sundis Ta Oma jüngreid astuma paati ja s46 Ja kui Ta lahkumistervituse oli ütelnud, läks Ta mäele palvetama.47 Kui siis48 Ja Ta nägi neil s49 Aga kui nad Teda nägid mere peal k50 Sest nad k51 Ja Ta läks nende juure paati, ja tuul rauges. Ja nad kohkusid üpris väga iseenestes,52 sest nad ei olnud veel aru saanud leibade loost, vaid nende süda oli läinud k53 Ja kui nad üle mere olid maale s54 Ja kui nad paadist olid väljunud, tunti Ta sedamaid ära55 ja joosti kogu sealne ümberkaudne maa läbi ning hakati haigeid vooditega kandma igale poole, kus Teda kuuldi olevat.56 Ja kuhu Ta iganes läks küladesse v