1 "Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.

2 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.

3 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!

4 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.

5 Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.

6 Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?

7 Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos.

8 Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.

9 Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis.

10 Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.

11 Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų,

12 taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.

13 Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,

14 sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.

15 Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.

16 Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.

17 Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.

18 Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.

19 Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.

20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.

21 Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.

22 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.

23 Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.

24 Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.

25 Lauke juos naikins kardas, o viduje­siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.

26 Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,

27 bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.

28 Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.

29 O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.

30 Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?

31 Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.

32 Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.

33 Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.

34 Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.

35 Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.

36 Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.

37 Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?

38 Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.

39 Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.

40 Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau­ Aš esu gyvas per amžius.

41 Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

42 Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.

43 Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių".

44 Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė.

45 Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui,

46 tarė: "Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme.

47 Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano".

48 Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei:

49 "Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams.

50 Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta.

51 Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų,

52 tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją".

1 Give ear, you heavens, and I will speak.

Let the earth hear the words of my mouth.

2 My doctrine will drop as the rain.

My speech will condense as the dew,

as the misty rain on the tender grass,

as the showers on the herb.

3 For I will proclaim Yahweh’s name.

Ascribe greatness to our God!

4 The Rock: his work is perfect,

for all his ways are just.

A God of faithfulness who does no wrong,

just and right is he.

5 They have dealt corruptly with him.

They are not his children, because of their defect.

They are a perverse and crooked generation.

6 Is this the way you repay Yahweh,

foolish and unwise people?

Isn’t he your father who has bought you?

He has made you and established you.

7 Remember the days of old.

Consider the years of many generations.

Ask your father, and he will show you;

your elders, and they will tell you.

8 When the Most High gave to the nations their inheritance,

when he separated the children of men,

he set the bounds of the peoples

according to the number of the children of Israel.

9 For Yahweh’s portion is his people.

Jacob is the lot of his inheritance.

10 He found him in a desert land,

in the waste howling wilderness.

He surrounded him.

He cared for him.

He kept him as the apple of his eye.

11 As an eagle that stirs up her nest,

that flutters over her young,

he spread abroad his wings,

he took them,

he bore them on his feathers.

12 Yahweh alone led him.

There was no foreign god with him.

13 He made him ride on the high places of the earth.

He ate the increase of the field.

He caused him to suck honey out of the rock,

oil out of the flinty rock;

14 butter from the herd, and milk from the flock,

with fat of lambs,

rams of the breed of Bashan, and goats,

with the finest of the wheat.

From the blood of the grape, you drank wine.

15 But Jeshurun grew fat, and kicked.

You have grown fat.

You have grown thick.

You have become sleek.

Then he abandoned God who made him,

and rejected the Rock of his salvation.

16 They moved him to jealousy with strange gods.

They provoked him to anger with abominations.

17 They sacrificed to demons, not God,

to gods that they didn’t know,

to new gods that came up recently,

which your fathers didn’t dread.

18 Of the Rock who became your father, you are unmindful,

and have forgotten God who gave you birth.

19 Yahweh saw and abhorred,

because of the provocation of his sons and his daughters.

20 He said, "I will hide my face from them.

I will see what their end will be;

for they are a very perverse generation,

children in whom is no faithfulness.

21 They have moved me to jealousy with that which is not God.

They have provoked me to anger with their vanities.

I will move them to jealousy with those who are not a people.

I will provoke them to anger with a foolish nation.

22 For a fire is kindled in my anger,

that burns to the lowest Sheol,

devours the earth with its increase,

and sets the foundations of the mountains on fire.

23 "I will heap evils on them.

I will spend my arrows on them.

24 They shall be wasted with hunger,

and devoured with burning heat

and bitter destruction.

I will send the teeth of animals on them,

with the venom of vipers that glide in the dust.

25 Outside the sword will bereave,

and in the rooms,

terror on both young man and virgin,

the nursing infant with the gray-haired man.

26 I said that I would scatter them afar.

I would make their memory to cease from among men;

27 were it not that I feared the provocation of the enemy,

lest their adversaries should judge wrongly,

lest they should say, ‘Our hand is exalted,

Yahweh has not done all this.’"

28 For they are a nation void of counsel.

There is no understanding in them.

29 Oh that they were wise, that they understood this,

that they would consider their latter end!

30 How could one chase a thousand,

and two put ten thousand to flight,

unless their Rock had sold them,

and Yahweh had delivered them up?

31 For their rock is not as our Rock,

even our enemies themselves concede.

32 For their vine is of the vine of Sodom,

of the fields of Gomorrah.

Their grapes are poison grapes.

Their clusters are bitter.

33 Their wine is the poison of serpents,

the cruel venom of asps.

34 "Isn’t this laid up in store with me,

sealed up among my treasures?

35 Vengeance is mine, and recompense,

at the time when their foot slides,

for the day of their calamity is at hand.

Their doom rushes at them."

36 For Yahweh will judge his people,

and have compassion on his servants,

when he sees that their power is gone,

that there is no one remaining, shut up or left at large.

37 He will say, "Where are their gods,

the rock in which they took refuge,

38 which ate the fat of their sacrifices,

and drank the wine of their drink offering?

Let them rise up and help you!

Let them be your protection.

39 "See now that I myself am he.

There is no god with me.

I kill and I make alive.

I wound and I heal.

There is no one who can deliver out of my hand.

40 For I lift up my hand to heaven and declare,

as I live forever,

41 if I sharpen my glittering sword,

my hand grasps it in judgment;

I will take vengeance on my adversaries,

and will repay those who hate me.

42 I will make my arrows drunk with blood.

My sword shall devour flesh with the blood of the slain and the captives,

from the head of the leaders of the enemy."

43 Rejoice, you nations, with his people,

for he will avenge the blood of his servants.

He will take vengeance on his adversaries,

and will make atonement for his land and for his people.

44 Moses came and spoke all the words of this song in the ears of the people, he and Joshua the son of Nun. 45 Moses finished reciting all these words to all Israel. 46 He said to them, "Set your heart to all the words which I testify to you today, which you shall command your children to observe to do, all the words of this law. 47 For it is no vain thing for you, because it is your life, and through this thing you shall prolong your days in the land, where you go over the Jordan to possess it."

48 Yahweh spoke to Moses that same day, saying, 49 "Go up into this mountain of Abarim, to Mount Nebo, which is in the land of Moab, that is across from Jericho; and see the land of Canaan, which I give to the children of Israel for a possession. 50 Die on the mountain where you go up, and be gathered to your people, as Aaron your brother died on Mount Hor, and was gathered to his people; 51 because you trespassed against me among the children of Israel at the waters of Meribah of Kadesh, in the wilderness of Zin; because you didn’t uphold my holiness among the children of Israel. 52 For you shall see the land from a distance; but you shall not go there into the land which I give the children of Israel."