1 Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais: "Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių.

3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.

4 Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido.

5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.

6 Dar vieną turėjo­mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

7 Bet vynininkai tarėsi: ‘Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų’.

8 Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.

9 Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.

10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.

11 Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’?"

12 Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.

13 Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti Jo kalboje.

14 Šitie atėję sako Jam: "Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesus ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?

15 Mokėti ar nemokėti?" Žinodamas jų veidmainystę, Jis tarė: "Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą".

16 Jie padavė. Jis jų klausia: "Kieno čia atvaizdas ir įrašas?" Jie atsakė: "Ciesoriaus".

17 Tuomet Jėzus jiems tarė: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui". Ir jie labai Juo stebėjosi.

18 Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:

19 "Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’.

20 Ir štai buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.

21 Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip atsitiko ir su trečiuoju,

22 ir visi septyni nepaliko vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.

23 Taigi prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji buvo visų septynių žmona".

24 Jėzus jiems atsakė: "Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?

25 Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.

26 O kad mirusieji keliasi,­ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!’?

27 Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate".

28 Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: "Koks yra visų pirmasis įsakymas?"

29 Jėzus jam atsakė: "Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,­Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;

30 tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,­tai pirmasis įsakymas.

31 Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu".

32 Tada Rašto žinovas Jam atsakė: "Gerai, Mokytojau, Tu tiesą pasakei: yra vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis;

33 o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos".

34 Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: "Tu netoli nuo Dievo karalystės!" Ir niekas daugiau nebedrįso Jo klausti.

35 Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: "Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?

36 Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

37 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti jo Sūnus?" Didelė minia džiugiai Jo klausėsi.

38 Mokydamas Jis kalbėjo: "Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse,

39 užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbingas vietas pokyliuose.

40 Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą".

41 Atsisėdęs ties iždine, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į ją pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.

42 Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.

43 Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: "Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.

44 Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą".

1 He began to speak to them in parables. "A man planted a vineyard, put a hedge around it, dug a pit for the wine press, built a tower, rented it out to a farmer, and went into another country. 2 When it was time, he sent a servant to the farmer to get from the farmer his share of the fruit of the vineyard. 3 They took him, beat him, and sent him away empty. 4 Again, he sent another servant to them; and they threw stones at him, wounded him in the head, and sent him away shamefully treated. 5 Again he sent another, and they killed him, and many others, beating some, and killing some. 6 Therefore still having one, his beloved son, he sent him last to them, saying, ‘They will respect my son.’ 7 But those farmers said among themselves, ‘This is the heir. Come, let’s kill him, and the inheritance will be ours.’ 8 They took him, killed him, and cast him out of the vineyard. 9 What therefore will the lord of the vineyard do? He will come and destroy the farmers, and will give the vineyard to others. 10 Haven’t you even read this Scripture:

‘The stone which the builders rejected

was made the head of the corner.

11 This was from the Lord.

It is marvelous in our eyes’?"

12 They tried to seize him, but they feared the multitude; for they perceived that he spoke the parable against them. They left him and went away. 13 They sent some of the Pharisees and the Herodians to him, that they might trap him with words. 14 When they had come, they asked him, "Teacher, we know that you are honest, and don’t defer to anyone; for you aren’t partial to anyone, but truly teach the way of God. Is it lawful to pay taxes to Caesar, or not? 15 Shall we give, or shall we not give?"

But he, knowing their hypocrisy, said to them, "Why do you test me? Bring me a denarius, that I may see it."

16 They brought it.

He said to them, "Whose is this image and inscription?"

They said to him, "Caesar’s."

17 Jesus answered them, "Render to Caesar the things that are Caesar’s, and to God the things that are God’s."

They marveled greatly at him.

18 Some Sadducees, who say that there is no resurrection, came to him. They asked him, saying, 19 "Teacher, Moses wrote to us, ‘If a man’s brother dies and leaves a wife behind him, and leaves no children, that his brother should take his wife and raise up offspring for his brother.’ 20 There were seven brothers. The first took a wife, and dying left no offspring. 21 The second took her, and died, leaving no children behind him. The third likewise; 22 and the seven took her and left no children. Last of all the woman also died. 23 In the resurrection, when they rise, whose wife will she be of them? For the seven had her as a wife."

24 Jesus answered them, "Isn’t this because you are mistaken, not knowing the Scriptures nor the power of God? 25 For when they will rise from the dead, they neither marry nor are given in marriage, but are like angels in heaven. 26 But about the dead, that they are raised, haven’t you read in the book of Moses about the Bush, how God spoke to him, saying, ‘I am the God of Abraham, the God of Isaac, and the God of Jacob’? 27 He is not the God of the dead, but of the living. You are therefore badly mistaken."

28 One of the scribes came and heard them questioning together, and knowing that he had answered them well, asked him, "Which commandment is the greatest of all?"

29 Jesus answered, "The greatest is: ‘Hear, Israel, the Lord our God, the Lord is one. 30 You shall love the Lord your God with all your heart, with all your soul, with all your mind, and with all your strength.’ This is the first commandment. 31 The second is like this: ‘You shall love your neighbor as yourself.’ There is no other commandment greater than these."

32 The scribe said to him, "Truly, teacher, you have said well that he is one, and there is none other but he; 33 and to love him with all the heart, with all the understanding, all the soul, and with all the strength, and to love his neighbor as himself, is more important than all whole burnt offerings and sacrifices."

34 When Jesus saw that he answered wisely, he said to him, "You are not far from God’s Kingdom."

No one dared ask him any question after that. 35 Jesus responded, as he taught in the temple, "How is it that the scribes say that the Christ is the son of David? 36 For David himself said in the Holy Spirit,

‘The Lord said to my Lord,

"Sit at my right hand,

until I make your enemies the footstool of your feet."’

37 Therefore David himself calls him Lord, so how can he be his son?"

The common people heard him gladly. 38 In his teaching he said to them, "Beware of the scribes, who like to walk in long robes, and to get greetings in the marketplaces, 39 and to get the best seats in the synagogues and the best places at feasts, 40 those who devour widows’ houses, and for a pretense make long prayers. These will receive greater condemnation."

41 Jesus sat down opposite the treasury and saw how the multitude cast money into the treasury. Many who were rich cast in much. 42 A poor widow came and she cast in two small brass coins, which equal a quadrans coin. 43 He called his disciples to himself and said to them, "Most certainly I tell you, this poor widow gave more than all those who are giving into the treasury, 44 for they all gave out of their abundance, but she, out of her poverty, gave all that she had to live on."