1 Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

2 Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: "Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

3 Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!" Ir jie piktinosi Juo.

4 O Jėzus jiems tarė: "Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose".

5 Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

6 Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

7 Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

8 Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­

9 tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

10 Ir sakė jiems: "Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

11 Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos".

12 Jie išėjo ir skelbė atgailą,

13 išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

14 Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: "Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos".

15 Kiti tvirtino: "Jis­Elijas!" Dar kiti sakė: "Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai".

16 Tai išgirdęs, Erodas sakė: "Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!"

17 Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

18 Jonas mat sakė Erodui: "Nevalia tau gyventi su brolio žmona".

19 Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

20 nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

21 Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

22 Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: "Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu".

23 Ir jis prisiekė: "Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!"

24 Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: "Ko man prašyti?" O ši tarė: "Jono Krikštytojo galvos!"

25 Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: "Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą".

26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

27 Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

28 ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

29 Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

30 Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

31 O Jis tarė jiems: "Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite". Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

32 Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

33 Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

34 Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

35 Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: "Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

36 Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti".

37 Bet Jėzus tarė: "Jūs duokite jiems valgyti". Mokiniai tada klausia: "Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?"

38 Jis sako: "Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite". Patikrinę jie atsakė: "Penkis ir dvi žuvis".

39 Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

40 Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

41 Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

42 Ir visi valgė ir pasisotino.

43 Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

44 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

45 Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

46 Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

47 Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

48 Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

49 Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

50 Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: "Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!"

51 Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

52 nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

53 Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

54 Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

55 apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

56 Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.

1 He went out from there. He came into his own country, and his disciples followed him. 2 When the Sabbath had come, he began to teach in the synagogue, and many hearing him were astonished, saying, "Where did this man get these things?" and, "What is the wisdom that is given to this man, that such mighty works come about by his hands? 3 Isn’t this the carpenter, the son of Mary and brother of James, Joses, Judah, and Simon? Aren’t his sisters here with us?" So they were offended at him.

4 Jesus said to them, "A prophet is not without honor, except in his own country, and among his own relatives, and in his own house." 5 He could do no mighty work there, except that he laid his hands on a few sick people and healed them. 6 He marveled because of their unbelief.

He went around the villages teaching. 7 He called to himself the twelve, and began to send them out two by two; and he gave them authority over the unclean spirits. 8 He commanded them that they should take nothing for their journey, except a staff only: no bread, no wallet, no money in their purse, 9 but to wear sandals, and not put on two tunics. 10 He said to them, "Wherever you enter into a house, stay there until you depart from there. 11 Whoever will not receive you nor hear you, as you depart from there, shake off the dust that is under your feet for a testimony against them. Assuredly, I tell you, it will be more tolerable for Sodom and Gomorrah in the day of judgment than for that city!"

12 They went out and preached that people should repent. 13 They cast out many demons, and anointed many with oil who were sick and healed them. 14 King Herod heard this, for his name had become known, and he said, "John the Baptizer has risen from the dead, and therefore these powers are at work in him." 15 But others said, "He is Elijah." Others said, "He is a prophet, or like one of the prophets." 16 But Herod, when he heard this, said, "This is John, whom I beheaded. He has risen from the dead." 17 For Herod himself had sent out and arrested John and bound him in prison for the sake of Herodias, his brother Philip’s wife, for he had married her. 18 For John had said to Herod, "It is not lawful for you to have your brother’s wife." 19 Herodias set herself against him and desired to kill him, but she couldn’t, 20 for Herod feared John, knowing that he was a righteous and holy man, and kept him safe. When he heard him, he did many things, and he heard him gladly.

21 Then a convenient day came when Herod on his birthday made a supper for his nobles, the high officers, and the chief men of Galilee. 22 When the daughter of Herodias herself came in and danced, she pleased Herod and those sitting with him. The king said to the young lady, "Ask me whatever you want, and I will give it to you." 23 He swore to her, "Whatever you ask of me, I will give you, up to half of my kingdom."

24 She went out and said to her mother, "What shall I ask?"

She said, "The head of John the Baptizer."

25 She came in immediately with haste to the king and requested, "I want you to give me right now the head of John the Baptizer on a platter."

26 The king was exceedingly sorry, but for the sake of his oaths and of his dinner guests, he didn’t wish to refuse her. 27 Immediately the king sent out a soldier of his guard and commanded to bring John’s head; and he went and beheaded him in the prison, 28 and brought his head on a platter, and gave it to the young lady; and the young lady gave it to her mother.

29 When his disciples heard this, they came and took up his corpse and laid it in a tomb.

30 The apostles gathered themselves together to Jesus, and they told him all things, whatever they had done, and whatever they had taught. 31 He said to them, "Come away into a deserted place, and rest awhile." For there were many coming and going, and they had no leisure so much as to eat. 32 They went away in the boat to a deserted place by themselves. 33 They saw them going, and many recognized him and ran there on foot from all the cities. They arrived before them and came together to him. 34 Jesus came out, saw a great multitude, and he had compassion on them because they were like sheep without a shepherd; and he began to teach them many things. 35 When it was late in the day, his disciples came to him and said, "This place is deserted, and it is late in the day. 36 Send them away, that they may go into the surrounding country and villages and buy themselves bread, for they have nothing to eat."

37 But he answered them, "You give them something to eat."

They asked him, "Shall we go and buy two hundred denarii worth of bread and give them something to eat?"

38 He said to them, "How many loaves do you have? Go see."

When they knew, they said, "Five, and two fish."

39 He commanded them that everyone should sit down in groups on the green grass. 40 They sat down in ranks, by hundreds and by fifties. 41 He took the five loaves and the two fish; and looking up to heaven, he blessed and broke the loaves, and he gave to his disciples to set before them, and he divided the two fish among them all. 42 They all ate and were filled. 43 They took up twelve baskets full of broken pieces and also of the fish. 44 Those who ate the loaves were five thousand men.

45 Immediately he made his disciples get into the boat and go ahead to the other side, to Bethsaida, while he himself sent the multitude away. 46 After he had taken leave of them, he went up the mountain to pray.

47 When evening had come, the boat was in the middle of the sea, and he was alone on the land. 48 Seeing them distressed in rowing, for the wind was contrary to them, about the fourth watch of the night he came to them, walking on the sea; and he would have passed by them, 49 but they, when they saw him walking on the sea, supposed that it was a ghost, and cried out; 50 for they all saw him and were troubled. But he immediately spoke with them and said to them, "Cheer up! It is I! Don’t be afraid." 51 He got into the boat with them; and the wind ceased, and they were very amazed among themselves, and marveled; 52 for they hadn’t understood about the loaves, but their hearts were hardened.

53 When they had crossed over, they came to land at Gennesaret and moored to the shore. 54 When they had come out of the boat, immediately the people recognized him, 55 and ran around that whole region, and began to bring those who were sick on their mats to where they heard he was. 56 Wherever he entered—into villages, or into cities, or into the country—they laid the sick in the marketplaces and begged him that they might just touch the fringe of his garment; and as many as touched him were made well.