1 Štai karalius karaliaus teisume ir kunigaikščiai valdys teisingai.
2 Kiekvienas iš jų bus kaip prieglauda nuo vėjo ar apsauga audroje: kaip vandens upeliai dykumoje ir kaip didelės uolos šešėlis tyruose.
3 Reginčiųjų akys matys ir girdinčiųjų ausys atidžiai klausysis.
4 Lengvabūdžiai supras pažinimą ir mikčiojančiųjų kalba bus aiški.
5 Kvailio nebevadins kilniu, apgavikogarbingu.
6 Kvailys kalba kvailystes, jo širdis siekia neteisybės. Jis veidmainiauja ir kalba neteisingai apie Viešpatį. Jis nepavalgydina alkano ir nepagirdo ištroškusio.
7 Apgaviko sumanymai yra pikti, jis galvoja pakenkti vargšui teisme savo melais, nors beturtis ir kalba teisybę.
8 Kilnus galvoja kilniai ir gina teisingumą.
9 Jūs, nerūpestingos moterys, klausykite mano balso; jūs, savimi pasitikinčios dukros, išgirskite mano kalbą.
10 Metams praėjus, jūs, savimi pasitikinčios, išsigąsite, nes niekas vynuogių neberinks ir sodų vaisių nebeskins.
11 Išsigąskite ir drebėkite. Nusirenkite ir apsisiauskite ašutinėmis.
12 Muškitės į krūtinę ir dejuokite, apgailėdamos gražius laukus ir derlingus vynuogynus.
13 Mano tautos derlingoje dirvoje ir gyvybės pilno miesto namų vietoje žels erškėčiai ir augs usnys.
14 Rūmai ištuštės, miesto triukšmas nutils, kalva ir stebėjimo bokštas virs lauku, kuriuo džiaugsis laukiniai asilai ir ganysis bandos.
15 Taip pasiliks, iki dvasia iš aukšto bus išlieta. Tada dykumos taps derlingais laukais ir miškais;
16 teisingumas gyvens dykumoje ir teisumas pasiliks derlinguose laukuose.
17 Teisumo darbas bus taika, jo pasekmėramybė ir pasitikėjimas.
18 Mano tauta gyvens ramioje vietoje ir saugiuose namuose,
19 kai kruša kris ant miško ir miestas nusileis į žemumą.
20 Palaiminti jūs sėsite prie vandenų, laisvai ten ganysis asilai ir jaučiai.
1 Lo, for righteousness doth a king reign, As to princes, for judgment they rule.
2 And each hath been as a hiding-place [from] wind, And as a secret hiding-place [from] inundation, As rivulets of waters in a dry place, As a shadow of a heavy rock in a weary land.
3 And not dazzled are the eyes of beholders, And the ears of hearers do attend.
4 And the heart of those hastened Understandeth to know, And the tongue of stammerers hasteth to speak clearly.
5 A fool is no more called `noble,` And to a miser it is not said, `rich;`
6 For a fool speaketh folly, And his heart doth iniquity, to do profanity, And to speak concerning Jehovah error, To empty the soul of the hungry, Yea, drink of the thirsty he causeth to lack.
7 And the miser -- his instruments [are] evil, He hath counselled wicked devices, To corrupt the poor with lying sayings, Even when the needy speaketh justly.
8 And the noble counselled noble things, And he for noble things riseth up.
9 Women, easy ones, rise, hear my voice, Daughters, confident ones, give ear [to] my saying,
10 Days and a year ye are troubled, O confident ones, For consumed hath been harvest, The gathering cometh not.
11 Tremble ye women, ye easy ones, Be troubled, ye confident ones, Strip and make bare, with a girdle on the loins,
12 For breasts they are lamenting, For fields of desire, for the fruitful vine.
13 Over the ground of my people thorn -- brier goeth up, Surely over all houses of joy of the exulting city,
14 Surely the palace hath been left, The multitude of the city forsaken, Fort and watch-tower hath been for dens unto the age, A joy of wild asses -- a pasture of herds;
15 Till emptied out on us is the Spirit from on high, And a wilderness hath become a fruitful field, And the fruitful field for a forest is reckoned.
16 And dwelt in the wilderness hath judgment, And righteousness in the fruitful field remaineth.
17 And a work of the righteousness hath been peace, And a service of the righteousness -- Keeping quiet and confidence unto the age.
18 And dwelt hath My people in a peaceful habitation, And in stedfast tabernacles, And in quiet resting-places.
19 And it hath hailed in the going down of the forest, And in the valley is the city low.
20 Happy [are] ye sowing by all waters, Sending forth the foot of the ox and the ass!