1 O ką pasakysime gavus Abraomą­mūsų protėvį pagal kūną?

2 Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.

3 Bet ką sako Raštas? "Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu".

4 Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.

5 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.

6 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

7 "Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;

8 palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!"

9 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.

10 Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.

11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,

12 ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.

13 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.

14 Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.

15 Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.

16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,

17 kaip parašyta: "Aš padariau tave daugelio tautų tėvu";­tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.

18 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: "Tokie bus tavo palikuonys".

19 Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.

20 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę

21 ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.

22 Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

23 Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad "buvo įskaityta",

24 bet ir apie mus,­nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,

25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.

1 What, then, shall we say Abraham our father, to have found, according to flesh?

2 for if Abraham by works was declared righteous, he hath to boast -- but not before god;

3 for what doth the writing say? `And Abraham did believe God, and it was reckoned to him -- to righteousness;`

4 and to him who is working, the reward is not reckoned of grace, but of debt;

5 and to him who is not working, and is believing upon Him who is declaring righteous the impious, his faith is reckoned -- to righteousness:

6 even as David also doth speak of the happiness of the man to whom God doth reckon righteousness apart from works:

7 `Happy they whose lawless acts were forgiven, and whose sins were covered;

8 happy the man to whom the Lord may not reckon sin.`

9 [Is] this happiness, then, upon the circumcision, or also upon the uncircumcision -- for we say that the faith was reckoned to Abraham -- to righteousness?

10 how then was it reckoned? he being in circumcision, or in uncircumcision? not in circumcision, but in uncircumcision;

11 and a sign he did receive of circumcision, a seal of the righteousness of the faith in the uncircumcision, for his being father of all those believing through uncircumcision, for the righteousness also being reckoned to them,

12 and father of circumcision to those not of circumcision only, but who also walk in the steps of the faith, that [is] in the uncircumcision of our father Abraham.

13 For not through law [is] the promise to Abraham, or to his seed, of his being heir of the world, but through the righteousness of faith;

14 for if they who are of law [are] heirs, the faith hath been made void, and the promise hath been made useless;

15 for the law doth work wrath; for where law is not, neither [is] transgression.

16 Because of this [it is] of faith, that [it may be] according to grace, for the promise being sure to all the seed, not to that which [is] of the law only, but also to that which [is] of the faith of Abraham,

17 who is father of us all (according as it hath been written -- `A father of many nations I have set thee,`) before Him whom he did believe -- God, who is quickening the dead, and is calling the things that be not as being.

18 Who, against hope in hope did believe, for his becoming father of many nations according to that spoken: `So shall thy seed be;`

19 and not having been weak in the faith, he did not consider his own body, already become dead, (being about a hundred years old,) and the deadness of Sarah`s womb,

20 and at the promise of God did not stagger in unbelief, but was strengthened in faith, having given glory to God,

21 and having been fully persuaded that what He hath promised He is able also to do:

22 wherefore also it was reckoned to him to righteousness.

23 And it was not written on his account alone, that it was reckoned to him,

24 but also on ours, to whom it is about to be reckoned -- to us believing on Him who did raise up Jesus our Lord out of the dead,

25 who was delivered up because of our offences, and was raised up because of our being declared righteous.