1 Et Job prit la parole, et dit:

2 Écoutez attentivement mes discours, et que cela me tienne lieu de vos consolations!

3 Supportez-moi, et je parlerai; et, après que j'aurai parlé, tu te moqueras.

4 Mais est-ce à un homme que s'adresse ma plainte? Et comment ne perdrais-je pas toute patience?

5 Regardez-moi, et soyez étonnés, et mettez la main sur la bouche.

6 Quand j'y pense, je suis éperdu, et un frisson saisit ma chair.

7 Pourquoi les méchants vivent-ils, vieillissent-ils, et croissent-ils en force?

8 Leur postérité s'établit devant eux, avec eux, et leurs rejetons sont sous leurs yeux.

9 Leurs maisons sont en paix, à l'abri de la crainte, et la verge de Dieu n'est pas sur eux.

10 Leur taureau n'est jamais impuissant, leur génisse vêle et n'avorte pas.

11 Ils font courir devant eux leurs enfants comme un troupeau, et leur progéniture bondit.

12 Ils chantent avec le tambourin et la harpe, ils s'égaient au son du hautbois,

13 Ils passent leurs jours dans le bonheur, et ils descendent au Sépulcre en un moment.

16 Voici, leur bonheur n'est-il pas en leurs mains? (Que le conseil des méchants soit loin de moi!)

17 Combien de fois arrive-t-il que la lampe des méchants s'éteigne, que leur ruine vienne sur eux, que Dieu leur partage leurs lots dans sa colère,

18 Qu'ils soient comme la paille au souffle du vent, et comme la balle enlevée par le tourbillon?

20 Qu'il voie de ses propres yeux sa ruine, qu'il boive la colère du Tout-Puissant!

21 Car, que lui importe sa maison après lui, quand le nombre de ses mois est tranché?

22 Enseignerait-on la science à Dieu, lui qui juge ceux qui sont élevés?

23 L'un meurt au sein du bien-être, tout à son aise et en repos.

24 Ses flancs sont chargés de graisse, et ses os comme abreuvés de moelle;

25 Un autre meurt dans l'amertume de son âme, n'ayant jamais goûté le bonheur:

26 Ils sont couchés ensemble dans la poussière, et les vers les couvrent.

27 Voici, je connais vos pensées et les desseins que vous formez contre moi.

28 Car vous dites: Où est la maison de l'homme opulent, et où est la tente, demeure des méchants?

29 N'avez-vous jamais interrogé les voyageurs, et n'avez-vous pas reconnu, par leurs témoignages,

30 Qu'au jour de la calamité, le méchant est épargné, et qu'au jour des colères, il est éloigné?

31 Qui lui représente en face sa conduite, et qui lui rend ce qu'il a fait?

32 Il est porté au tombeau, et, sur le tertre, il veille encore.

33 Les mottes de la vallée lui sont légères; après lui, suivent à la file tous les hommes, et devant lui, la foule est innombrable.

34 Comment donc me donnez-vous des consolations vaines? De vos réponses, ce qui reste, c'est la fausseté.

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

3 Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

4 Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

5 Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

6 Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

7 Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

8 Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

9 Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

10 Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

11 Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

12 Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

13 Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

14 nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

15 Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

16 Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

17 Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

18 Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

19 Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

20 Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

21 Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

22 Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

23 Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

24 jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

25 Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

26 Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

27 Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

28 Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

29 Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

30 kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

31 Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

32 Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

33 Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

34 Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė".