1 Job continua son discours sentencieux, et dit:
2 Oh! que ne suis-je comme aux mois d'autrefois, comme au jour où Dieu me gardait,
3 Quand son flambeau luisait sur ma tête, quand je marchais à sa lumière dans les ténèbres;
4 Comme aux jours de mon automne, quand l'amitié de Dieu veillait sur ma tente;
5 Quand le Tout-Puissant était encore avec moi, et que mes jeunes gens m'entouraient;
6 Quand je lavais mes pieds dans le lait, et que le rocher se fondait près de moi en torrent d'huile!
7 Quand je sortais pour me rendre à la porte de la ville, et que je me faisais préparer un siège dans la place publique,
8 Les jeunes gens, me voyant, se retiraient; les vieillards se levaient et se tenaient debout.
9 Des princes s'arrêtaient de parler, et mettaient la main sur leur bouche.
10 La voix des chefs s'éteignait, et leur langue s'attachait à leur palais.
11 Car l'oreille qui m'entendait me proclamait heureux, et l'œil qui me voyait me rendait témoignage.
12 Car je délivrais l'affligé qui criait, et l'orphelin qui n'avait personne pour le secourir.
13 La bénédiction de celui qui s'en allait périr venait sur moi, et je faisais chanter de joie le cœur de la veuve.
14 Je me revêtais de la justice, et elle se revêtait de moi. Mon équité était mon manteau et ma tiare.
15 J'étais les yeux de l'aveugle, et les pieds du boiteux.
16 J'étais le père des pauvres, et j'étudiais à fond la cause de l'inconnu.
17 Je brisais les mâchoires de l'injuste, et j'arrachais la proie d'entre ses dents.
18 Et je disais: Je mourrai avec mon nid, et je multiplierai mes jours comme le phénix.
19 Ma racine sera exposée à l'eau, et la rosée passera la nuit dans mes branches.
20 Ma gloire se renouvellera en moi, et mon arc se renforcera dans ma main.
21 On m'écoutait, on attendait et on se taisait, jusqu'à ce que j'eusse donné mon avis.
22 Après que j'avais parlé, on ne répliquait pas, et ma parole découlait goutte à goutte sur eux.
23 Ils m'attendaient comme la pluie, et ils ouvraient leur bouche comme pour une ondée tardive.
24 Je souriais quand ils étaient désespérés; et ils n'altéraient pas la sérénité de mon visage.
25 J'aimais à aller avec eux, et je m'asseyais à leur tête; je siégeais comme un roi au milieu de ses gardes, comme un consolateur au milieu des affligés.
1 Jobas tęsė savo palyginimą:
2 "O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.
3 Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,
4 kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.
5 Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,
6 kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.
7 Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,
8 jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,
9 kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.
10 Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.
11 Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,
12 nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.
13 To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.
14 Teisumas man buvo rūbas, o teisingumasapsiaustas ir vainikas galvai.
15 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.
16 Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.
17 Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.
18 Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.
19 Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.
20 Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.
21 Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.
22 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.
23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.
24 Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.
25 Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas".