1 Alors Éliphaz, de Théman, prit la parole, et dit:

2 Si l'on tente de te parler, te fâcheras-tu? Mais qui pourrait retenir ses paroles?

3 Voici, tu as souvent instruit les autres, et tu as fortifié les mains affaiblies;

4 Tes paroles ont relevé ceux qui chancelaient, et tu as raffermi les genoux qui pliaient.

5 Et maintenant que le malheur t'arrive, tu te fâches; et parce qu'il t'a atteint, tu es tout éperdu!

6 Ta piété ne fait-elle pas ta confiance? Ton espérance, n'est-ce pas l'intégrité de tes voies?

7 Cherche dans ta mémoire; quel est l'innocent qui a péri, et où des justes ont-ils été exterminés?

8 Pour moi, j'ai vu que ceux qui labourent l'iniquité et qui sèment la peine, la moissonnent.

9 Ils périssent par le souffle de Dieu, et ils sont consumés par le vent de sa colère.

10 Le rugissement du lion, le cri du grand lion cesse, et les dents du lionceau sont anéanties;

11 Le lion périt faute de proie, et les petits de la lionne sont dispersés.

12 Une parole m'est furtivement arrivée, et mon oreille en a saisi le murmure.

13 Au milieu de mes pensées, pendant les visions de la nuit, quand un profond sommeil tombe sur les humains,

14 Une frayeur et un tremblement me saisirent, et effrayèrent tous mes os.

15 Un esprit passa devant moi, et fit hérisser le poil de ma chair.

16 Il se tint là et je ne reconnus pas son visage; une figure était devant mes yeux. Il y eut un silence; et j'entendis une voix:

18 Voici, il ne se fie pas à ses serviteurs, ni en ses messagers en lesquels il met sa lumière.

19 Combien plus chez ceux qui habitent des maisons d'argile, qui ont leurs fondements dans la poussière, qui sont consumés a la rencontre d’un vermisseaux!

20 Ils sont détruits du matin au soir; sans qu'on y prenne garde, ils périssent pour toujours.

1 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2 "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

7 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

9 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

21 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ".