1 And I returned and saw all the oppressions that are done under the sun: and behold, the tears of the oppressed, and they had no comforter; and on the side of their oppressors was power, and they had no comforter.

2 Then I praised the dead who are already dead more than the living who are yet alive;

3 and more fortunate than both is he who hath not yet been, who hath not seen the evil work that is done under the sun.

4 And I saw all labour, and all success of work, that it is man's jealousy of his neighbour. This also is vanity and pursuit of the wind.

5 The fool foldeth his hands together, and eateth his own flesh.

6 Better is a handful with quietness, than both hands full with labour and pursuit of the wind.

7 And I returned and saw vanity under the sun.

8 There is one {alone} and without a second; also he hath neither son nor brother: yet is there no end of all his labour, neither is his eye satisfied with riches, and {he saith not}, For whom then am I labouring, and depriving my soul of good? This also is vanity and a grievous occupation.

9 Two are better than one; because they have a good reward for their labour.

10 For if they fall, the one will lift up his fellow; but woe to him that is alone when he falleth, and who hath not another to lift him up!

11 Again, if two lie together, then they have warmth; but how can one alone be warm?

12 And if a {man} overpower the one, the two shall withstand him; and a threefold cord is not quickly broken.

13 Better is a poor but wise youth than an old and foolish king, who knoweth no more how to be admonished.

14 For out of the prison-house he came forth to reign, although he was born poor in his kingdom.

15 I saw all the living that walk under the sun, with the child, the second, that should stand up in his stead.

16 {There is} no end of all the people, of all that stood before them; those however that come after shall not rejoice in him. Surely this also is vanity and a striving after the wind.

1 Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti.

2 Aš nusprendžiau, kad mirusieji laimingesni už gyvuosius.

3 Dar laimingesnis už juos tas, kuris dar negimęs, nes jis dar nematė piktadarysčių, kurios vyksta pasaulyje.

4 Toliau stebėjau žmonių darbą ir jų pastangas, dėl kurių žmogui pavydi jo kaimynas. Tai irgi tuštybė ir vėjo gaudymas.

5 Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir valgo savo kūną.

6 Geriau turėti saują su ramybe negu pilnas rieškučias vargstant ir gaudant vėjus.

7 Pastebėjau dar vieną tuštybę po saule.

8 Vienišas žmogus, neturįs nei sūnaus, nei brolio, triūsia be galo, ir jo akys nepasisotina turtais. Jis nepagalvoja: "Kodėl aš triūsiu ir užginu gėrybių savo sielai?" Tai taip pat tuštybė ir nereikalingas vargas!

9 Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą.

10 Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.

11 Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?

12 Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti.

13 Geriau neturtingas, bet išmintingas jaunuolis, negu senas kvailas karalius, kuris nepriima patarimų.

14 Nes jis, išėjęs iš kalėjimo, tapo karaliumi, o kitas, gimęs karaliumi, nuskursta.

15 Aš galvojau apie žmones, gyvenančius pasaulyje, ir kitą jaunuolį, kuris užims ano vietą.

16 Daugybė žmonių buvo prieš jį, ir vėliau atėjusieji nesidžiaugs juo. Ir tai yra tuštybė ir vėjo gaudymas.

17 Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti. Tai bus geriau negu kvailių auka, kurie net nežino, kad daro pikta.