1 Verily, verily, I say to you, He that enters not in by the door to the fold of the sheep, but mounts up elsewhere, *he* is a thief and a robber;
2 but he that enters in by the door is {the} shepherd of the sheep.
3 To him the porter opens; and the sheep hear his voice; and he calls his own sheep by name, and leads them out.
4 When he has put forth all his own, he goes before them, and the sheep follow him, because they know his voice.
5 But they will not follow a stranger, but will flee from him, because they know not the voice of strangers.
6 This allegory spoke Jesus to them, but they did not know what it was {of} which he spoke to them.
7 Jesus therefore said again to them, Verily, verily, I say to you, I am the door of the sheep.
8 All whoever came before me are thieves and robbers; but the sheep did not hear them.
9 I am the door: if any one enter in by me, he shall be saved, and shall go in and shall go out and shall find pasture.
10 The thief comes not but that he may steal, and kill, and destroy: I am come that they might have life, and might have {it} abundantly.
11 I am the good shepherd. The good shepherd lays down his life for the sheep:
12 but he who serves for wages, and who is not the shepherd, whose own the sheep are not, sees the wolf coming, and leaves the sheep and flees; and the wolf seizes them and scatters the sheep.
13 Now he who serves for wages flees because he serves for wages, and is not himself concerned about the sheep.
14 I am the good shepherd; and I know those that are mine, and am known of those that are mine,
15 as the Father knows me and I know the Father; and I lay down my life for the sheep.
16 And I have other sheep which are not of this fold: those also I must bring, and they shall hear my voice; and there shall be one flock, one shepherd.
17 On this account the Father loves me, because I lay down my life that I may take it again.
18 No one takes it from me, but I lay it down of myself. I have authority to lay it down and I have authority to take it again. I have received this commandment of my Father.
19 There was a division again among the Jews on account of these words;
20 but many of them said, He has a demon and raves; why do ye hear him?
21 Others said, These sayings are not {those} of one that is possessed by a demon. Can a demon open blind people's eyes?
22 Now the feast of the dedication was celebrating at Jerusalem, and it was winter.
23 And Jesus walked in the temple in the porch of Solomon.
24 The Jews therefore surrounded him, and said to him, Until when dost thou hold our soul in suspense? If thou art the Christ, say {so} to us openly.
25 Jesus answered them, I told you, and ye do not believe. The works which I do in my Father's name, these bear witness concerning me:
26 but ye do not believe, for ye are not of my sheep, as I told you.
27 My sheep hear my voice, and I know them, and they follow me;
28 and I give them life eternal; and they shall never perish, and no one shall seize them out of my hand.
29 My Father who has given {them} to me is greater than all, and no one can seize out of the hand of my Father.
30 I and the Father are one.
31 The Jews therefore again took stones that they might stone him.
32 Jesus answered them, Many good works have I shewn you of my Father; for which work of them do ye stone me?
33 The Jews answered him, For a good work we stone thee not, but for blasphemy, and because thou, being a man, makest thyself God.
34 Jesus answered them, Is it not written in your law, I said, Ye are gods?
35 If he called *them* gods to whom the word of God came (and the scripture cannot be broken),
36 do ye say of him whom the Father has sanctified and sent into the world, Thou blasphemest, because I said, I am Son of God?
37 If I do not the works of my Father, believe me not;
38 but if I do, even if ye believe not me, believe the works, that ye may know {and believe} that the Father is in me and I in him.
39 They sought therefore again to take him; and he went away from out of their hand
40 and departed again beyond the Jordan to the place where John was baptising at the first: and he abode there.
41 And many came to him, and said, John did no sign; but all things which John said of this {man} were true.
42 And many believed on him there.
1 "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.
2 O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas.
3 Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.
4 Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.
5 O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso".
6 Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.
7 Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Ašavių vartai.
8 Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė.
9 Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.
10 Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,kad apsčiai jo turėtų.
11 Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.
12 O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido.
13 Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
14 Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.
15 Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę.
16 Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
17 Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau.
18 Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo".
19 Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių.
20 Daugelis iš jų sakė: "Jis turi demoną ir šėlsta. Kodėl Jo klausote?"
21 Kiti tvirtino: "Tai ne demono apsėstojo kalbos. Argi gali demonas atverti neregiui akis?!"
22 Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo šventė. Buvo žiema.
23 Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.
24 Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: "Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!"
25 Jėzus jiems atsakė: "Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.
26 Bet jūs netikite, nes jūsne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau.
27 Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
28 Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
29 Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.
30 Aš ir Tėvas esame viena".
31 Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti.
32 O Jėzus paklausė jų: "Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?"
33 Žydai Jam atsakė: "Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu".
34 Jėzus jiems atsakė: "Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: ‘Aš tariau: jūs esat dievai’?
35 Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas),
36 kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’?
37 Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi!
38 O jeigu darau ir manimi netikite,tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame".
39 Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų.
40 Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten.
41 Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: "Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė".
42 Ir daugelis tenai Jį įtikėjo.