1 I say then, Has God cast away his people? Far be the thought. For *I* also am an Israelite, of {the} seed of Abraham, of {the} tribe of Benjamin.
2 God has not cast away his people whom he foreknew. Know ye not what the scripture says in {the history of} Elias, how he pleads with God against Israel?
3 Lord, they have killed thy prophets, they have dug down thine altars; and *I* have been left alone, and they seek my life.
4 But what says the divine answer to him? I have left to myself seven thousand men, who have not bowed knee to Baal.
5 Thus, then, in the present time also there has been a remnant according to election of grace.
6 But if by grace, no longer of works: since {otherwise} grace is no more grace.
7 What {is it} then? What Israel seeks for, that he has not obtained; but the election has obtained, and the rest have been blinded,
8 according as it is written, God has given to them a spirit of slumber, eyes not to see, and ears not to hear, unto this day.
9 And David says, Let their table be for a snare, and for a gin, and for a fall-trap, and for a recompense to them:
10 let their eyes be darkened not to see, and bow down their back alway.
11 I say then, Have they stumbled in order that they might fall? Far be the thought: but by their fall {there is} salvation to the nations to provoke them to jealousy.
12 But if their fall {be the} world's wealth, and their loss {the} wealth of {the} nations, how much rather their fulness?
13 For I speak to you, the nations, inasmuch as *I* am apostle of nations, I glorify my ministry;
14 if by any means I shall provoke to jealousy {them which are} my flesh, and shall save some from among them.
15 For if their casting away {be the} world's reconciliation, what {their} reception but life from among {the} dead?
16 Now if the first-fruit {be} holy, the lump also; and if the root {be} holy, the branches also.
17 Now if some of the branches have been broken out, and *thou*, being a wild olive tree, hast been grafted in amongst them, and hast become a fellow-partaker of the root and of the fatness of the olive tree,
18 boast not against the branches; but if thou boast, {it is} not *thou* bearest the root, but the root thee.
19 Thou wilt say then, The branches have been broken out in order that *I* might be grafted in.
20 Right: they have been broken out through unbelief, and *thou* standest through faith. Be not high-minded, but fear:
21 if God indeed has not spared the natural branches; lest it might be he spare not thee either.
22 Behold then {the} goodness and severity of God: upon them who have fallen, severity; upon thee goodness of God, if thou shalt abide in goodness, since {otherwise} *thou* also wilt be cut away.
23 And *they* too, if they abide not in unbelief, shall be grafted in; for God is able again to graft them in.
24 For if *thou* hast been cut out of the olive tree wild by nature, and, contrary to nature, hast been grafted into the good olive tree, how much rather shall they, who are according to nature be grafted into their own olive tree?
25 For I do not wish you to be ignorant, brethren, of this mystery, that ye may not be wise in your own conceits, that blindness in part is happened to Israel, until the fulness of the nations be come in;
26 and so all Israel shall be saved. According as it is written, The deliverer shall come out of Zion; he shall turn away ungodliness from Jacob.
27 And this is the covenant from me to them, when I shall have taken away their sins.
28 As regards the glad tidings, {they are} enemies on your account; but as regards election, beloved on account of the fathers.
29 For the gifts and the calling of God {are} not subject to repentance.
30 For as indeed *ye* {also} once have not believed in God, but now have been objects of mercy through the unbelief of *these*;
31 so these also have now not believed in your mercy, in order that *they* also may be objects of mercy.
32 For God hath shut up together all in unbelief, in order that he might shew mercy to all.
33 O depth of riches both of {the} wisdom and knowledge of God! how unsearchable his judgments, and untraceable his ways!
34 For who has known {the} mind of {the} Lord, or who has been his counsellor?
35 or who has first given to him, and it shall be rendered to him?
36 For of him, and through him, and for him {are} all things: to him be glory for ever. Amen.
1 Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino giminės.
2 Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu:
3 "Viešpatie, jie išžudė Tavo pranašus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės".
4 O kaip skamba Dievo atsakymas? "Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį".
5 Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.
6 Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas.
7 Tai ką gi? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti buvo apakinti,
8 kaip parašyta: "Dievas jiems siuntė snaudulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos".
9 Ir Dovydas sako: "Jų stalas tepavirsta jiems spąstais, žabangais, suklupimo akmeniu ir atpildu.
10 Tegul aptemsta jų akys, kad neregėtų, ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą".
11 Tad aš klausiu: negi izraelitai taip suklupo, kad pargriūtų? Jokiu būdu! Tik per jų suklupimą pagonims atėjo išgelbėjimas, kad juos paimtų pavydas.
12 Bet jeigu jų suklupimas yra pasauliui praturtinimas ir jų sumažėjimaspagonims praturtinimas, tai ką duos jų visuma?
13 Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą:
14 gal kaip nors man pavyks sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti.
15 Jeigu jų atmetimas reiškia pasauliui sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą iš numirusių?
16 Jei pirmieji vaisiai šventi, tai šventa ir visuma. Jei šaknis šventa, tai ir šakos.
17 Jeigu kai kurios šakos buvo nulaužtos, o tulaukinis alyvmedisesi tarp jų įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio syvų dalininku,
18 tai nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave.
19 Gal pasakysi: "Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?"
20 Gerai! Jos nulaužtos dėl netikėjimo, o tu stovi tikėjimu. Nesididžiuok, bet bijok!
21 Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, gali nepagailėti ir tavęs.
22 Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiemsgriežtumas, o taugerumas, jei pasiliksi Jo gerume, kitaipir tu būsi iškirstas!
23 Bet ir anie, jei nepasiliks netikėjime, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl juos priskiepyti.
24 Tad jeigu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai juo labiau jie tikrosios šakosbus priskiepyti savajame alyvmedyje.
25 Aš nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties,kad jūs per aukštai apie save nemanytumėte: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma,
26 o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: "Iš Siono ateis Gelbėtojas ir nukreips bedievystes nuo Jokūbo.
27 Tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes".
28 Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet pagal išrinkimą jie numylėtiniai dėl savųjų tėvų.
29 Juk Dievo dovanos ir pašaukimasneatšaukiami.
30 Kaip jūs kadaise netikėjote Dievu, o dabar per jų netikėjimą patyrėte gailestingumą,
31 taip ir jie dabar netiki, kad dėl jums suteikto pasigailėjimo ir jie susilauktų gailestingumo.
32 Dievas juos visus uždarė netikėjime, kad visų pasigailėtų.
33 O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai!
34 "Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?"
35 "Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?"
36 Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.