1 What shall we say then that Abraham our father according to flesh has found?

2 For if Abraham has been justified on the principle of works, he has whereof to boast: but not before God;

3 for what does the scripture say? And Abraham believed God, and it was reckoned to him as righteousness.

4 Now to him that works the reward is not reckoned as of grace, but of debt:

5 but to him who does not work, but believes on him who justifies the ungodly, his faith is reckoned as righteousness.

6 Even as David also declares the blessedness of the man to whom God reckons righteousness without works:

7 Blessed {they} whose lawlessnesses have been forgiven, and whose sins have been covered:

8 blessed {the} man to whom {the} Lord shall not at all reckon sin.

9 {Does} this blessedness then {rest} on the circumcision, or also on the uncircumcision? For we say that faith has been reckoned to Abraham as righteousness.

10 How then has it been reckoned? when he was in circumcision, or in uncircumcision? Not in circumcision, but in uncircumcision.

11 And he received {the} sign of circumcision {as} seal of the righteousness of faith which {he had} being in uncircumcision, that he might be {the} father of all them that believe being in uncircumcision, that righteousness might be reckoned to them also;

12 and father of circumcision, not only to those who are of {the} circumcision, but to those also who walk in the steps of the faith, during uncircumcision, of our father Abraham.

13 For {it was} not by law that the promise was to Abraham, or to his seed, that he should be heir of {the} world, but by righteousness of faith.

14 For if they which {are} of law be heirs, faith is made vain, and the promise made of no effect.

15 For law works wrath; but where no law is neither {is there} transgression.

16 Therefore {it is} on the principle of faith, that {it might be} according to grace, in order to the promise being sure to all the seed, not to that only which {is} of the law, but to that also which {is} of Abraham's faith, who is father of us all,

17 (according as it is written, I have made thee father of many nations,) before the God whom he believed, who quickens the dead, and calls the things which be not as being;

18 who against hope believed in hope to his becoming father of many nations, according to that which was spoken, So shall thy seed be:

19 and not being weak in faith, he considered not his own body already become dead, being about a hundred years old, and the deadening of Sarah's womb,

20 and hesitated not at the promise of God through unbelief; but found strength in faith, giving glory to God;

21 and being fully persuaded that what he has promised he is able also to do;

22 wherefore also it was reckoned to him as righteousness.

23 Now it was not written on his account alone that it was reckoned to him,

24 but on ours also, to whom, believing on him who has raised from among {the} dead Jesus our Lord,

25 who has been delivered for our offences and has been raised for our justification, it will be reckoned.

1 O ką pasakysime gavus Abraomą­mūsų protėvį pagal kūną?

2 Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.

3 Bet ką sako Raštas? "Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu".

4 Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.

5 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.

6 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

7 "Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;

8 palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!"

9 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.

10 Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.

11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,

12 ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.

13 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.

14 Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.

15 Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.

16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,

17 kaip parašyta: "Aš padariau tave daugelio tautų tėvu";­tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.

18 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: "Tokie bus tavo palikuonys".

19 Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.

20 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę

21 ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.

22 Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

23 Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad "buvo įskaityta",

24 bet ir apie mus,­nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,

25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.