1 Taigi aš nusprendžiau, kad neatvyksiu pas jus vėl su liūdesiu.

2 O jei aš jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis?

3 Aš tai parašiau, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis, pasitikėdamas jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.

4 Nes aš jums rašiau iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad jus nuliūdinčiau, bet kad pažintumėte meilę, kurios taip apsčiai jums turiu.

5 Bet jeigu kas nuliūdino, tai nuliūdino ne mane, bet,—kad neperdėčiau,—bent iš dalies­jus visus.

6 Tokiam žmogui pakanka daugumos paskirtos bausmės.

7 Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.

8 Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę.

9 Nes tuo tikslu jums ir parašiau,­ kad patikrinčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs.

10 Kam jūs atleidžiate, tam atleidžiu ir aš; nes, jei kam atleidau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje,

11 kad neapgautų mūsų šėtonas. Nes mums nėra nežinomi jo kėslai.

12 Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, durys man buvo Viešpaties atvertos,

13 bet aš neturėjau savo dvasioje ramybės, kadangi nesutikau savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.

14 Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą.

15 Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių.

16 Vieniems­mirties kvapas mirčiai, kitiems­gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?

17 Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje.

1 And I decided this to myself, not again to come in sorrow unto you,

2 for if I make you sorry, then who is he who is making me glad, except he who is made sorry by me?

3 and I wrote to you this same thing, that having come, I may not have sorrow from them of whom it behoved me to have joy, having confidence in you all, that my joy is of you all,

4 for out of much tribulation and pressure of heart I wrote to you through many tears, not that ye might be made sorry, but that ye might know the love that I have more abundantly toward you.

5 And if any one hath caused sorrow, he hath not caused sorrow to me, but in part, that I may not burden you all;

6 sufficient to such a one is this punishment, that [is] by the more part,

7 so that, on the contrary, [it is] rather for you to forgive and to comfort, lest by over abundant sorrow such a one may be swallowed up;

8 wherefore, I call upon you to confirm love to him,

9 for, for this also did I write, that I might know the proof of you, whether in regard to all things ye are obedient.

10 And to whom ye forgive anything -- I also; for I also, if I have forgiven anything, to whom I have forgiven [it], because of you -- in the person of Christ -- [I forgive it,]

11 that we may not be over-reached by the Adversary, for of his devices we are not ignorant.

12 And having come to Troas for the good news of the Christ, and a door to me having been opened in the Lord,

13 I have not had rest to my spirit, on my not finding Titus my brother, but having taken leave of them, I went forth to Macedonia;

14 and to God [are] thanks, who at all times is leading us in triumph in the Christ, and the fragrance of His knowledge He is manifesting through us in every place,

15 because of Christ a sweet fragrance we are to God, in those being saved, and in those being lost;

16 to the one, indeed, a fragrance of death to death, and to the other, a fragrance of life to life; and for these things who is sufficient?

17 for we are not as the many, adulterating the word of God, but as of sincerity -- but as of God; in the presence of God, in Christ we do speak.