1 An den Wassern zu Babel saßen wir und weinten, wenn wir an Zion gedachten.2 Unsere Harfen hingen wir an die Weiden, die daselbst sind.3 Denn dort hießen uns singen, die uns gefangen hielten, und in unserm Heulen fröhlich sein: "Singet uns ein Lied von Zion!"4 Wie sollten wir des HERRN Lied singen in fremden Landen?5 Vergesse ich dein, Jerusalem, so werde ich meiner Rechten vergessen.6 Meine Zunge soll an meinem Gaumen kleben, wo ich nicht dein gedenke, wo ich nicht lasse Jerusalem meine höchste Freude sein.7 HERR, gedenke der Kinder Edom den Tag Jerusalems, die da sagten: "Rein ab, rein ab bis auf ihren Boden!"8 Du verstörte Tochter Babel, wohl dem, der dir vergilt, wie du uns getan hast!9 Wohl dem, der deine jungen Kinder nimmt und zerschmettert sie an dem Stein!

1 Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną.2 Ten ant gluosnių šakų pakabinome savo arfas.3 Nes mūsų trėmėjai mums liepė giedoti, kurie mus apiplėšė, ragino džiūgauti: "Pagiedokite mums Siono giesmių!"4 Kaip giedosime Viešpaties giesmę svetimoje šalyje?5 Jeigu, Jeruzale, tave užmirščiau, mano dešinė tepamiršta mane!6 Tepridžiūna prie gomurio mano liežuvis, jei tavęs neatsiminčiau, jeigu tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale!7 Viešpatie, atsimink Jeruzalės dieną prieš Edomo žmones. Jie sakė: "Griaukite, griaukite ją iki pamatų!"8 O Babilone, tu naikintojau, laimingas bus, kas tau už mums padarytą skriaudą atmokės!9 Laimingas, kas, pagriebęs kūdikius tavo, į kietą uolą sudaužys!