1 Em 21 de junho, no décimo primeiro ano do exílio do rei Joaquim, recebi esta mensagem do Senhor. 2 "Filho do homem, transmita esta mensagem ao faraó, rei do Egito, e a todas as suas multidões:

"Quem é comparável a você em grandeza?

3 Veja a poderosa Assíria,

que antes era como um cedro do Líbano,

com lindos ramos que davam muita sombra

e cujo topo alcançava as nuvens.

4 Fontes profundas o regavam

e o faziam crescer e ficar viçoso.

A água corria à sua volta como um rio

e fluía para todas as árvores do campo.

5 Elevou-se acima de todas as árvores

que havia ao seu redor.

Cresceu e deu ramos longos e espessos,

pela fartura de água em suas raízes.

6 As aves se aninhavam em seus ramos,

e os animais selvagens davam crias à sua sombra.

Todas as grandes nações do mundo

viviam sob seus galhos.

7 Era forte e belo,

com ramos amplos, que se espalhavam,

pois suas raízes eram profundas

e chegavam às fontes de água.

8 Nenhum outro cedro no jardim de Deus

se comparava a ele.

Nenhum cipreste tinha ramos como os dele,

nenhum plátano tinha galhos semelhantes.

Nenhuma árvore no jardim de Deus

era tão bela quanto ele.

9 Fiz esse cedro tão lindo

e lhe dei folhagem tão magnífica

que ele era motivo de inveja de todas as árvores do Éden,

o jardim de Deus.

10 "Portanto, assim diz o Senhor Soberano: Porque o Egito se tornou orgulhoso e arrogante e se elevou tanto acima dos outros, e seu topo chegou até as nuvens, 11 eu o entregarei a uma nação poderosa que lhe dará o que merece por sua maldade. Sim, eu já o rejeitei. 12 Um exército estrangeiro, o terror das nações, o derrubou e o deixou caído no chão. Seus ramos estão espalhados entre os montes e os vales da terra, e todos que viviam à sua sombra foram embora e o deixaram ali jogado.

13 "As aves pousam em seu tronco caído,

e os animais selvagens descansam entre seus ramos.

14 Que nenhuma árvore de outra nação

exulte com orgulho de sua prosperidade,

ainda que seja mais alta que as nuvens

e muito bem regada.

Pois todas estão condenadas a morrer,

a descer às profundezas da terra.

Cairão na cova

com todo o resto do mundo.

15 "Assim diz o Senhor Soberano: Quando a Assíria desceu à sepultura, fiz as fontes profundas ficarem de luto. Detive o curso de seus rios e sequei suas muitas águas. Vesti o Líbano de preto e fiz as árvores do campo murcharem. 16 Fiz as nações tremerem de medo ao som de sua queda, pois a enviei para a sepultura junto com todos que descem à cova. E todas as outras árvores do Éden, as mais belas e excelentes do Líbano, aquelas cujas raízes descem até as águas profundas, se consolaram nas profundezas da terra. 17 Seus aliados também foram todos destruídos e morreram. Todas as nações que tinham vivido à sua sombra desceram à sepultura.

18 "Ó Egito, a qual dessas árvores do Éden você comparará sua força e sua glória? Você também será lançado nas profundezas, junto com todas essas nações. Ficará caído no meio dos rejeitados que morreram à espada. Esse será o destino do faraó e de todas as suas multidões. Eu, o Senhor Soberano, falei!".

1 Vienuoliktaisiais metais, trečio mėnesio pirmą dieną, Viešpats kalbėjo man:2 "Žmogaus sūnau, sakyk faraonui, Egipto karaliui, ir jo tautai: ‘Į ką tu panašus savo didybe?3 Štai Asirija buvo panaši į Libano kedrą: gražiomis šakomis, teikiančiomis pavėsį, aukštai išaugusį. Jo viršūnė buvo tarp storų šakų.4 Vanduo augino jį ir gelmė išaukštino jį, kai jos upės tekėjo apie jo šaknis ir upeliai drėkino visus krašto medžius.5 Todėl jis išaugo aukštesnis už kitus krašto medžius. Jo šakos buvo ilgos ir jų padaugėjo dėl vandenų gausybės jam beaugant.6 Ant šakų krovėsi lizdus padangių paukščiai, po jo šakomis laukiniai gyvuliai augino vaikus. Jo ūksmėje gyveno didelės tautos.7 Jis buvo puikus savo dydžiu ir šakomis, nes jo šaknys buvo prie gausių vandenų.8 Kedrai Dievo sode negalėjo lygintis su juo, eglės neprilygo jo šakoms ir kaštonai­jo šakelėms. Nė vienas medis Dievo sode nebuvo lygus jam savo grožiu.9 Aš papuošiau jį šakų daugybe taip, kad visi Edeno medžiai, kurie buvo Dievo sode, pavydėjo jam’.10 Todėl taip sako Viešpats: ‘Kadangi jis pasikėlė į aukštybes ir jo viršūnė apsupta storų šakų, ir jo širdis išpuiko dėl aukštumo,11 todėl Aš atidaviau jį į stipriausio tarp tautų rankas. Jis tinkamai pasielgs su juo, nes Aš išvariau jį dėl jo nedorybių.12 Žiaurūs svetimšaliai nukirto jį ir paliko. Kalnuose ir slėniuose krito jo šakos, sulūžusios šakelės guli prie uolų ir krašto vandenų. Visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.13 Ant jo kritusio kamieno nusileis padangių paukščiai, o per jo šakas lips krašto žvėrys.14 Kad ateityje nė vienas medis nebesididžiuotų dėl savo aukštumo ir nebekeltų savo šakomis apsuptos viršūnės, nes visi turi mirti ir eiti į žemės gelmes kartu su žmonių vaikais, einančiais į duobę.15 Tą dieną, kai jis nuėjo į mirusiųjų buveinę, sukėliau gedulą dėl jo, sulaikiau upes ir sustabdžiau vandenis. Libanas liūdėjo dėl jo ir krašto medžiai alpo.16 Man jį nustūmus į mirusiųjų buveinę, nuo jo kritimo trenksmo sudrebėjo tautos. Žemės gelmėse bus paguosti visi Edeno medžiai, Libano geriausi ir rinktiniai, kurie geria vandenį.17 Jie kartu su juo nuėjo į mirusiųjų buveinę, pas kardu nužudytuosius, taip pat ir jo sąjungininkai, kurie gyveno jo ūksmėje tarp tautų.18 Kas tau prilygsta šlove ir didybe tarp Edeno medžių? Tačiau su jais tu būsi nustumtas į mirusiųjų buveinę, gulėsi tarp neapipjaustytųjų kartu su nužudytaisiais. Taip bus faraonui ir visai jo daugybei,­sako Viešpats Dievas’ ".