1 Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: tai Barnabas ir Simonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, karaliaus Erodo įbrolis ir Paulius. 2 Vieną dieną, jiems besimeldžiant ir pasninkaujant, Šventoji Dvasia pasakė: „Skirkite Barnabui ir Pauliui darbą, kuriam Aš juos pašauksiu." 3 Tada po ilgesnių pasninkų ir maldų vyrai uždėjo ant jų rankas ir siuntė juos toliau.

4 Šventosios Dvasios vedami, jie iškeliavo į Seleukiją, o iš ten išplaukė į Kiprą. 5 Atvykę į Salamino miestą, jie nuėjo į žydų sinagogą ir ėmė skelbti Dievo Žodį. (Jonas Morkus buvo jų padėjėjas.) 6,7 Po to jie ėjo, sakydami pamokslus, iš miesto į miestą per visą salą iki Pafo, kur pagaliau susitiko burtininką žydą, netikrą pranašą, vardu Barjėzus. Jis buvo artimas labai įžvalgiam ir supratingam valdytojui Sergijui Pauliui. Valdytojas pakvietė jį aplankyti Barnabą ir Paulių, nes norėjo išgirsti Dievo Žodį. 8 Bet burtininkas Elimas (jo graikiškas vardas) trukdė ir ragino nekreipti dėmesio į tai, ką sakė Paulius ir Barnabas, stengdamasis atitraukti jį nuo tikėjimo Viešpačiu. 9 Tada Paulius, kupinas Šventosios Dvasios, piktai pažvelgė į burtininką ir prabilo: 10 „Ak tu, velnio sūnau! Tu pilnas įvairiausių gudrybių ir niekšybių, prieše viso, kas gera. Ar niekada ir nebaigsi prieštarauti Viešpačiui? 11 O dabar Dievas uždeda ant tavęs savo baudžiančią ranką, ir tu kuriam laikui apaksi." Bematant ant jo nusileido rūkas ir tamsa, ir jis ėmė klajoti, maldaudamas, kad kas paimtų jį už rankos ir vestų. 12 Pamatęs kas vyksta, valdytojas buvo nustebintas Dievo Žodžio galios ir įtikėjo.

13 Iš Pafo Paulius ir visi su juo buvę atplaukė į Pergės uostamiestį Turkijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę. 14 Bet Barnabas ir Paulius leidosi toliau, kol pasiekė Pisidijos Antiochiją. Šeštadienį jie nuvyko į sinagogą melstis. 15 Po įprastinio skaitymo iš Mozės ir Pranašų knygos atsakingieji už pamaldas pasiuntė jiems tokio turinio raštelį: „Broliai, jei turite kokį pamokantį žodį – tarkite!" 16 Taigi, atsistojęs Paulius pamojo sveikindamas ir kalbėjo: „Izraelio vyrai ir visi kiti čia susirinkę Dievą garbinantys žmonės, paklausykite! 17 Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų protėvius, pagerbė juos, išvesdamas iš Egipto vergijos. 18 Jis globojo juos, klajojančius tyruose keturiasdešimt metų, 19,20 po to Jis sunaikino septynias tautas Kanaane ir leido Izraeliui paveldėti jų žemes. Teisėjai valdė apie keturis šimtus penkiasdešimt metų, juos pakeitė pranašas Samuelis. 21 Vėliau žmonės ėmė reikalauti karaliaus, ir tada Dievas davė jiems Saulių, Kišo sūnų, Benjamino giminės vyrą keturiasdešimčiai metų. 22 Bet Dievas, pašalinęs jį, pakeitė karaliumi Dovydu, žmogumi, apie kurį Viešpats sakė: „Dovydas, Jeses sūnus, yra Mano širdžiai mielas, nes jis paklusnus Man." 23 Jėzus yra vienas karaliaus Dovydo palikuonių, kurį Viešpats pažadėjo padaryti Izraelio Gelbėtoju! 24 Kol Jis dar nebuvo atėjęs, Jonas Krikštytojas sakė pamokslus Izraelyje, aiškindamas būtinumą nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą. 25 Kadangi Jonas buvo bebaigiąs savo darbą, paklausė: „Negi manote, kad aš Mesijas? Ne! Bet Jis greitai ateis. Lyginant su Juo, aš esu niekas."

26 Broliai, Abraomo sūnūs, o taip pat visi ne žydų tautybės žmonės, kurie gerbiate Dievą! Išganymas skirtas mums visiems! 27 Žydai Jeruzalėje ir jų vadovai įvykdė pranašystę, nužudydami Jėzų, nes jie neatpažino Jo ir nesuprato, kad Jis yra Tasai, apie kurį rašė pranašai, nors ir girdėjo kiekvieną šeštadienį sakomus pranašų žodžius. 28 Jie nerado Jame mirties vertos kaltės, bet reikalavo, kad Pilotas Jį nužudytų. 29 Kai jie įvykdė visa, kas apie Jį buvo parašyta, Jėzų nuėmė nuo kryžiaus ir paguldė į kapą. 30 Bet Dievas prikėlė Jį iš numirusių. 31 Jį keletą kartų matė vyrai, kurie buvo atlydėję Jį iš Galilėjos į Jeruzalę. Tie vyrai nuolatos tai liudija viešai. 32,33 O dabar Barnabas ir aš esame čia, kad praneštume jums gerąją naujieną. Šiais laikais išsipildė Dievo duotas pažadas mūsų protėviams. Tuo pažadu Dievas prikėlė Jėzų. Štai ką apie Jėzų kalba antroji psalmė: „Šiandien Aš išaukštinau Tave, Savo Sūnų." 34 Nes Dievas pažadėjo Jį prikelti amžiams. Tai byloja Raštas, kuriame sakoma: „Aš Tau padarysiu nuostabų dalyką, kurį pažadėjau Dovydui." 35 Kitoje psalmėje Jis išsamiau paaiškina, sakydamas: „Dievas neleis supūti Savo vieninteliam Šventajam." 36 Čia kalbama ne apie Dovydą, nes Dovydas, pasitarnavęs savo kartai pagal Dievo planą, mirė, buvo palaidotas ir supuvo, 37 o Šio antrojo kūnas nebuvo supuvęs.

38 Broliai, klausykite! Per Jėzų jums bus atleidžiamos nuodėmės. 39 Visiems tikintiems bus atleistos jų kaltės, ir jie bus pripažinti teisiais. To niekada negalėtų padaryti žydų įstatymas. 40 Saugokitės! Neleiskite, kad jums pritaikytų pranašų žodžius:

41 „Žiūrėkite ir žūkite jūs, tiesos niekintojai,

nes Aš ir dabar darau Savo darbą, kuriuo nenorite patikėti, net ir apie jį išgirdę."

42 Tą dieną, kai žmonės išėjo iš sinagogos, jie prašė Paulių grįžti pas juos kitą savaitę ir pasakyti kalbą.

43 Daug žydų ir pamaldžių prozelitų, kurie meldėsi sinagogoje, sekė gatve paskui Paulių ir Barnabą, kai abu vyrai ragino juos priimti Dievo siūlomas malones.

44 Kitą savaitę susirinko beveik visas miestas pasiklausyti skelbiamo Viešpaties Žodžio. 45 Išvydus tokią minią, žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliui. 46 Tada Paulius ir Barnabas drąsiai kalbėjo ir pareiškė: „Buvo būtina, kad geroji Dievo naujiena pirmiausia būtų paskelbta žydams. Bet kadangi jūs ją atmetėte, tai nesate verti amžinojo gyvenimo. Na, mes pasiūlysime ją pagonims. 47 Nes taip mums liepė Viešpats, sakydamas: „Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad išgelbėtum juos visus, net ir tolimiausiuose žemės kampeliuose esančius."

48 Kai pagonys tai išgirdo, jie buvo labai patenkinti ir džiaugėsi Pauliaus žinia, ir kas tik siekė amžinojo gyvenimo, įtikėjo. 49 Taip Viešpaties naujiena paplito po visą šį kraštą.

50 Tuo tarpu žydų vadovai išjudino pamaldžias moteris ir įtakingus miesto piliečius, sukvietė minią prieš Paulių ir Barnabą ir išvijo juos iš miesto. 51 Bet jie, nusikratę nuo kojų miesto dulkes, nukeliavo į Ikonijų. 52 Mokiniai, kupini Šventosios Dvasios, labai džiaugėsi.

1 E na igreja que estava em Antioquia havia alguns profetas e doutores, a saber: Barnabé e Simeão chamado Níger, e Lúcio, cireneu, e Manaém, que fora criado com Herodes o tetrarca, e Saulo. 2 E, servindo eles ao Senhor, e jejuando, disse o Espírito Santo: Apartai-me a Barnabé e a Saulo para a obra a que os tenho chamado.

3 Então, jejuando e orando, e pondo sobre eles as mãos, os despediram.

4 E assim estes, enviados pelo Espírito Santo, desceram a Selêucia e dali navegaram para Chipre. 5 E, chegados a Salamina, anunciavam a palavra de Deus nas sinagogas dos judeus; e tinham também a João como cooperador. 6 E, havendo atravessado a ilha até Pafos, acharam um certo judeu mágico, falso profeta, chamado Barjesus, 7 O qual estava com o procônsul Sérgio Paulo, homem prudente. Este, chamando a si Barnabé e Saulo, procurava muito ouvir a palavra de Deus. 8 Mas resistia-lhes Elimas, o encantador (porque assim se interpreta o seu nome), procurando apartar da fé o procônsul. 9 Todavia Saulo, que também se chama Paulo, cheio do Espírito Santo, e fixando os olhos nele,

10 Disse: Ó filho do diabo, cheio de todo o engano e de toda a malícia, inimigo de toda a justiça, não cessarás de perturbar os retos caminhos do Senhor? 11 Eis aí, pois, agora contra ti a mão do Senhor, e ficarás cego, sem ver o sol por algum tempo. E no mesmo instante a escuridão e as trevas caíram sobre ele e, andando à roda, buscava a quem o guiasse pela mão.

12 Então o procônsul, vendo o que havia acontecido, creu, maravilhado da doutrina do Senhor.

13 E, partindo de Pafos, Paulo e os que estavam com ele chegaram a Perge, da Panfília. Mas João, apartando-se deles, voltou para Jerusalém. 14 E eles, saindo de Perge, chegaram a Antioquia, da Pisídia, e, entrando na sinagoga, num dia de sábado, assentaram-se; 15 E, depois da lição da lei e dos profetas, lhes mandaram dizer os principais da sinagoga: Homens irmãos, se tendes alguma palavra de consolação para o povo, falai.

16 E, levantando-se Paulo, e pedindo silêncio com a mão, disse: Homens israelitas, e os que temeis a Deus, ouvi:

17 O Deus deste povo de Israel escolheu a nossos pais, e exaltou o povo, sendo eles estrangeiros na terra do Egito; e com braço poderoso os tirou dela; 18 E suportou os seus costumes no deserto por espaço de quase quarenta anos. 19 E, destruindo a sete nações na terra de Canaã, deu-lhes por sorte a terra deles. 20 E, depois disto, por quase quatrocentos e cinquenta anos, lhes deu juízes, até ao profeta Samuel. 21 E depois pediram um rei, e Deus lhes deu por quarenta anos, a Saul filho de Quis, homem da tribo de Benjamim. 22 E, quando este foi retirado, levantou-lhes como rei a Davi, ao qual também deu testemunho, e disse: Achei a Davi, filho de Jessé, homem conforme o meu coração, que executará toda a minha vontade. 23 Da descendência deste, conforme a promessa, levantou Deus a Jesus para Salvador de Israel; 24 Tendo primeiramente João, antes da vinda dele, pregado a todo o povo de Israel o batismo de arrependimento. 25 Mas João, quando completava a carreira, disse: Quem pensais vós que eu sou? Eu não sou o Cristo; mas eis que após mim vem aquele a quem não sou digno de desatar as sandálias dos pés.

26 Homens irmãos, filhos da geração de Abraão, e os que dentre vós temem a Deus, a vós vos é enviada a palavra desta salvação. 27 Por não terem conhecido a este, os que habitavam em Jerusalém, e os seus príncipes, condenaram-no, cumprindo assim as vozes dos profetas que se leem todos os sábados. 28 E, embora não achassem alguma causa de morte, pediram a Pilatos que ele fosse morto. 29 E, havendo eles cumprido todas as coisas que dele estavam escritas, tirando-o do madeiro, o puseram na sepultura; 30 Mas Deus o ressuscitou dentre os mortos. 31 E ele por muitos dias foi visto pelos que subiram com ele da Galileia a Jerusalém, e são suas testemunhas para com o povo. 32 E nós vos anunciamos que a promessa que foi feita aos pais, Deus a cumpriu a nós, seus filhos, ressuscitando a Jesus; 33 Como também está escrito no salmo segundo: Meu Filho és tu, hoje te gerei.

34 E que o ressuscitaria dentre os mortos, para nunca mais tornar à corrupção, disse-o assim: As santas e fiéis bênçãos de Davi vos darei.

35 Por isso também em outro salmo diz: Não permitirás que o teu santo veja corrupção.

36 Porque, na verdade, tendo Davi no seu tempo servido conforme a vontade de Deus, dormiu, foi posto junto de seus pais e viu a corrupção. 37 Mas aquele a quem Deus ressuscitou nenhuma corrupção viu. 38 Seja-vos, pois, notório, homens irmãos, que por este se vos anuncia a remissão dos pecados. 39 E de tudo o que, pela lei de Moisés, não pudestes ser justificados, por ele é justificado todo aquele que crê. 40 Vede, pois, que não venha sobre vós o que está dito nos profetas:

41 Vede, ó desprezadores, e espantai-vos e desaparecei; porque opero uma obra em vossos dias, obra tal que não crereis, se alguém vo-la contar.

42 E, saídos os judeus da sinagoga, os gentios rogaram que no sábado seguinte lhes fossem ditas as mesmas coisas. 43 E, despedida a sinagoga, muitos dos judeus e dos prosélitos religiosos seguiram Paulo e Barnabé; os quais, falando-lhes, os exortavam a que permanecessem na graça de Deus.

44 E no sábado seguinte ajuntou-se quase toda a cidade para ouvir a palavra de Deus. 45 Então os judeus, vendo a multidão, encheram-se de inveja e contradiziam o que Paulo falava, contradizendo e blasfemando. 46 Mas Paulo e Barnabé, usando de ousadia, disseram: Era mister que a vós se vos pregasse primeiro a palavra de Deus; mas, visto que a rejeitais, e não vos julgais dignos da vida eterna, eis que nos voltamos para os gentios;

47 Porque o Senhor assim no-lo mandou: Eu te pus para luz dos gentios, a fim de que sejas para salvação até os confins da terra.

48 E os gentios, ouvindo isto, alegraram-se, e glorificavam a palavra do Senhor; e creram todos quantos estavam ordenados para a vida eterna. 49 E a palavra do Senhor se divulgava por toda aquela província. 50 Mas os judeus incitaram algumas mulheres religiosas e honestas, e os principais da cidade, e levantaram perseguição contra Paulo e Barnabé, e os lançaram fora dos seus termos. 51 Sacudindo, porém, contra eles o pó dos seus pés, partiram para Icônio. 52 E os discípulos estavam cheios de alegria e do Espírito Santo.