1 Atidžiai ir įdėmiai stebėdamas tarybą, Paulius prabilo: „Broliai, aš visuomet gyvenau visiškai švaria sąžine Dievo akivaizdoje!" 2 Tuojau vyriausias kunigas Ananijas įsakė šalia Pauliaus stovintiems smogti jam per burną. 3 Paulius jam tarė: „Tave Dievas muš, tu, netašytas stuobry! Koks tu teisėjas, kad pats laužai įstatymą liepdamas mane mušti?" 4 Stovėję šalia Pauliaus jį įspėjo: „Tu taip kalbi su vyriausiuoju Dievo kunigu?" 5 „Aš nežinojau, kad jis – vyriausiasis kunigas, Rašte pasakyta: „Niekada blogai nekalbėk apie bet kurį iš savo vadovų."

6 Po to Paulius kažką sugalvojo. Viena tarybos dalis buvo sadukiejai, kita dalis – fariziejai. Todėl jis sušuko: „Broliai, aš fariziejus kaip ir visi mano protėviai. Ir jūs mane teisiate, kadangi tikiu mirusiųjų prisikėlimu!" 7 Tada taryba pasidalijo į dvi grupes: fariziejai buvo nusiteikę prieš sadukiejus, 8 kadangi sadukiejai neigė prisikėlimą, angelus, net amžiną dvasios buvimą, o fariziejai visus dalykus pripažino. 9 Kilo didelis klegesys. Keli žydų vadovai pašoko ginčytis, kad Paulius teisus. „Mes nerandame nieko blogo jame, – jie šaukė. – Greičiausiai jam kalbėjo dvasia ar angelas kelyje į Damaską." 10 Ginčams stiprėjant, Paulių tampė iš visų pusių, stumdydami į priekį ir atgal. Pagaliau tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė nuvesti jį į kareivių stovyklą.

11 Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė jam: „Nesijaudink, Pauliau! Kaip liudijai apie Mane žmonėms čia, Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje."

12,13 Kitą rytą susirinko per keturiasdešimt žydų ir prisiekė, kad nei valgys, nei gers, kol nenužudys Pauliaus. 14 Paskui nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir papasakojo jiems, ką buvo nusprendę. 15 „Paprašykite tribūno, kad vėl atvestų Paulių į tarybą, – jie reikalavo. – Apsimeskite, kad dar norėtumėte duoti jam keletą klausimų. Mes užmušime jį kelyje." 16 Bet Pauliaus sūnėnas sužinojo apie jų planą, atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. 17 Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi kai ką svarbaus jam pasakyti." 18 Taip šimtininkas ir padarė, paaiškindamas: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė atvesti pas tave šį jaunuolį, kuris nori tau kai ką pranešti." 19 Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedėjo į šalį ir paklausė: „Apie ką turi man pranešti, jaunuoli?" 20 „Rytoj žydai susitarė prašyti tave, kad nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami gauti daugiau informacijos, – pranešė jis. – 21 Nedarykite to! Kelyje tykos daugiau kaip keturiasdešimt vyrų, pasiruošę užpulti ir užmušti jį. Jie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Dabar jie jau čia, tikėdamiesi, kad tu išpildysi jų prašymą." 22 „Tegu nė vienas nežino, kad tu man tai pasakei", – tribūnas įspėjo išeinantį jaunuolį.

23,24 Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: „Pasiimkite du šimtus kareivių, kad dar šį vakarą devintą valandą galėtumėte vykti į Cezarėją. Paimkite du šimtus ietininkų ir septyniasdešimt raitelių. Parūpinkite Pauliui arklį ir sveiką pristatykite ji valdytojui Feliksui." 25 Paskui jis valdytojui parašė tokį laišką:

26 „Klaudijas Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.

27 Šį žmogų žydai sugavo ir norėjo nužudyti, bet aš pasiunčiau kareivius išvaduoti jį, nes sužinojau, kad jis Romos pilietis. 28 Tada nuvežiau jį į jų teismo tarybą, norėdamas sužinoti, už ką jis kaltinamas. 29 Greitai supratau, jog žydai ginčijosi dėl savo įsitikinimų, tačiau jis nebuvo apkaltintas, todėl negalėjo būti nubaustas kalėjimu ar mirtimi. 30 Kai man buvo pranešta apie šį sąmokslą, aš nusprendžiau pasiųsti jį pas tave, o jo kaltintojams pasakysiu, kad savo kaltinimus pateiktų tau."

31 Kaip buvo įsakyta, kareiviai nakčia nuvedė Paulių į Antipatridę. 32 Rytojaus dieną jie grįžo į kareivines, palikę jį su raiteliais, kad nugabentų jį į Cezarėją, 33 Atvykę į Cezarėją, jie pristatė valdytojui Paulių ir atidavė laišką. 34 Perskaitęs jį, valdytojas paklausė Pauliaus, iš kur jis esąs. „Iš Kilikijos", – atsakė Paulius. 35 „Aš išsamiai susipažinsiu su tavo byla, kai atvyks tavo kaltintojai", – jam pasakė valdytojas ir įsakė laikyti jį kalėjime karaliaus Erodo pretorijuje.

1 E, pondo Paulo os olhos no conselho, disse: Homens irmãos, até ao dia de hoje tenho andado diante de Deus com toda a boa consciência.

2 Mas o sumo sacerdote, Ananias, mandou aos que estavam junto dele que o ferissem na boca. 3 Então Paulo lhe disse: Deus te ferirá, parede branqueada; tu estás aqui assentado para julgar-me conforme a lei, e contra a lei me mandas ferir?

4 E os que ali estavam disseram: Injurias o sumo sacerdote de Deus?

5 E Paulo disse: Não sabia, irmãos, que era o sumo sacerdote; porque está escrito: Não dirás mal do príncipe do teu povo.

6 E Paulo, sabendo que uma parte era de saduceus e outra de fariseus, clamou no conselho: Homens irmãos, eu sou fariseu, filho de fariseu; no tocante à esperança e ressurreição dos mortos sou julgado.

7 E, havendo dito isto, houve dissensão entre os fariseus e saduceus; e a multidão se dividiu. 8 Porque os saduceus dizem que não há ressurreição, nem anjo, nem espírito; mas os fariseus reconhecem uma e outra coisa. 9 E originou-se um grande clamor; e, levantando-se os escribas da parte dos fariseus, contendiam, dizendo: Nenhum mal achamos neste homem, e, se algum espírito ou anjo lhe falou, não lutemos contra Deus.

10 E, havendo grande dissensão, o tribuno, temendo que Paulo fosse despedaçado por eles, mandou descer a tropa, para que o tirassem do meio deles, e o levassem para a fortaleza.

11 E na noite seguinte, apresentando-se-lhe o Senhor, disse: Paulo, tem ânimo; porque, como de mim testificaste em Jerusalém, assim importa que testifiques também em Roma.

12 E, quando já era dia, alguns dos judeus fizeram uma conspiração, e juraram, dizendo que não comeriam nem beberiam enquanto não matassem a Paulo. 13 E eram mais de quarenta os que fizeram esta conjuração. 14 E estes foram ter com os principais sacerdotes e anciãos, e disseram: Conjuramo-nos, sob pena de maldição, a nada provarmos até que matemos a Paulo.

15 Agora, pois, vós, com o conselho, notificai ao tribuno que vo-lo traga amanhã, como que querendo saber mais alguma coisa de seus negócios, e, antes que chegue, estaremos prontos para o matar.

16 E o filho da irmã de Paulo, tendo ouvido acerca desta cilada, foi, e entrou na fortaleza, e o anunciou a Paulo. 17 E Paulo, chamando a si um dos centuriões, disse: Leva este jovem ao tribuno, porque tem alguma coisa que lhe comunicar.

18 Tomando-o ele, pois, o levou ao tribuno, e disse: O preso Paulo, chamando-me a si, rogou-me que trouxesse este jovem, que tem alguma coisa para dizer-te.

19 E o tribuno, tomando-o pela mão, e pondo-se à parte, perguntou-lhe em particular: Que tens que me contar?

20 E disse ele: Os judeus se concertaram rogar-te que amanhã leves Paulo ao conselho, como que tendo de inquirir dele mais alguma coisa ao certo.

21 Mas tu não os creias; porque mais de quarenta homens de entre eles lhe andam armando ciladas; os quais se obrigaram, sob pena de maldição, a não comer nem beber até que o tenham morto; e já estão preparados, esperando de ti promessa.

22 Então o tribuno despediu o jovem, mandando-lhe que a ninguém dissesse que lhe havia contado aquilo. 23 E, chamando dois centuriões, lhes disse: Aprontai para as três horas da noite duzentos soldados, e setenta de cavalaria, e duzentos arqueiros para irem até Cesareia;

24 E aparelhai animais, para que, pondo neles a Paulo, o levem salvo ao presidente Félix.

25 E escreveu uma carta, que continha isto:

26 Cláudio Lísias, a Félix, potentíssimo presidente, saúde.

27 Esse homem foi preso pelos judeus; e, estando já a ponto de ser morto por eles, sobrevim eu com a tropa, e o livrei, informado de que era romano. 28 E, querendo saber a causa por que o acusavam, o levei ao seu conselho. 29 E achei que o acusavam de algumas questões da sua lei; mas que nenhum crime havia nele digno de morte ou de prisão. 30 E, sendo-me notificado que os judeus haviam de armar ciladas a esse homem, logo to enviei, mandando também aos acusadores que perante ti digam o que tiverem contra ele. Passa bem.

31 Tomando, pois, os soldados a Paulo, como lhe fora mandado, o trouxeram de noite a Antipátride. 32 E no dia seguinte, deixando aos de cavalo irem com ele, tornaram à fortaleza. 33 Os quais, logo que chegaram a Cesareia, e entregaram a carta ao presidente, lhe apresentaram Paulo. 34 E o presidente, lida a carta, perguntou de que província era; e, sabendo que era da Cilícia, 35 Disse: Ouvir-te-ei, quando também aqui vierem os teus acusadores. E mandou que o guardassem no pretório de Herodes.