1 Praėjo septynios savaitės nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, ir dabar atėjo Sekminių diena. Staiga maldos namuose esančius 2 tikinčiuosius lyg galingos audros dundesys apkurtino garsas. 3 Tada ant jų galvų pradėjo kristi kažkas panašaus į liepsną ar ugnies liežuvius. 4 Ir dalyvavusieji prisipildė Šventosios Dvasios, ir pradėjo kalbėti svetimomis kalbomis, nes Šventoji Dvasia suteikė šią galimybę.

5 Daug pamaldžių žydų buvo atvykę iš kitų šalių į religines iškilmes. 6 Pasigirdus ūžesiui iš dangaus virš namo, minios žmonių bėgo pažiūrėti, kas čia vyksta, ir žmonės buvo apstulbinti, nes girdėjo jų kalba kalbančius Kristaus mokinius. 7 „Kaip gali būti?! – stebėjosi jie. – Nors visi šie žmonės iš Galilėjos, 8 mes girdime juos kalbant mūsų gimtosiomis kalbomis. 9 Mes – partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos, Kapadokijos, Ponto, Azijos, 10 Frygijos, Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai iš Romos, tiek žydai, tiek ir žydų prozelitai – 11 kretiečiai bei arabai. Ir visi mes girdime šiuos vyrus kalbančius mūsų kalbomis apie galingus Dievo stebuklus!" 12 Jie stovėjo nustebinti ir suglumę. „Ką tai galėtų reikšti?" – klausinėjo jie vienas kitą. 13 Bet minioje buvo ir tokių, kurie šaipėsi, sakydami: „Jie paprasčiausiai visi girti!"

14 Tada Petras, su vienuolika apaštalų išėjęs į priekį, prabilo į minią: „Visi paklausykite: ir svečiai, ir Jeruzalės gyventojai!

15 Kai kurie sakote, kad šitie vyrai girti! Tai netiesa! Dabar ankstyvas metas. Žmonės nepasigeria iki devintos valandos ryto! 16 Tai, ką jūs matote šį rytą, prieš šimtmečius išpranašavo Joelis:

17 „Paskutinėmis dienomis Viešpats pasakė: „Aš įkvėpsiu Šventosios Dvasios visiems žmonėms.

Jūsų sūnūs ir dukros pranašaus,

jūsų jaunuoliai matys regėjimus,

jūsų seneliai sapnuos sapnus.

18 Taip, Šventoji Dvasia aplankys

visus mano tarnus,

tiek vyrus, tiek ir moteris,

ir jie galės pranašauti.

19 Danguje ir žemėje pasirodys nepaprasti ženklai:

kraujas ir ugnis bei dūmų debesys.

20 Saulė pajuoduos,

o mėnulis bus raudonas lyg kraujas

prieš tą bauginančią Viešpaties atėjimo dieną.

21 Bet visi, kas prašys Viešpaties pasigailėjimo,

jo susilauks ir bus išgelbėti."

22 Klausykite, Izraelio žmonės! Viešpats viešai palaikė Jėzų iš Nazareto, per Jį darydamas stebuklus, kaip jūs tai gerai žinote. 23 Bet Viešpats, vykdydamas Savo iš anksto parengtą planą, leido, kad pagal romėnų vyriausybės nurodymus Jėzus būtų prikaltas prie kryžiaus ir nužudytas. 24 Tada Viešpats išlaisvino Jį iš mirties siaubo ir vėl grąžino į gyvenimą, nes mirtis nepajėgė išlaikyti Jo savo gniaužtuose. 25 Karalius Dovydas sako apie Jėzų:

„Aš žinau, kad Viešpats visada su manimi. Jis man padeda. Galinga Viešpaties jėga palaiko mane.

26 Nenuostabu, kad mano širdis pilna džiaugsmo ir aš Jį šlovinu, nes žinau, kad po mirties nebūsiu apleistas.

27 Tu neleisi mano sielai likti pragare ir neleisi šventam Sūnaus kūnui supūti.

28 Tu sugrąžinsi man gyvenimą ir suteiksi nuostabų džiaugsmą Savo akivaizdoje."

29 Brangūs broliai, pagalvokite! Dovydas kalbėjo ne apie save, kai sakė mano cituotus žodžius, nes jis mirė, buvo palaidotas, ir iki šiol tebėra jo kapas. 30 Bet jis buvo pranašas ir žinojo, jog Dievas davė nesulaužomą pažadą, kad vienas iš paties Dovydo palikuonių bus Mesijas ir sėdės Dovydo soste. 31 Dovydas žiūrėjo tolyn į ateitį ir pranašavo Mesijo prisikėlimą, sakydamas, kad Mesijo siela nebus palikta pragare ir Jo kūnas neges. 32 Jis kalbėjo apie Jėzų, ir visi mes esame liudininkai, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. 33 Dabar Jis sėdi danguje, aukščiausios garbės soste, šalia Dievo. Ir kaip žadėjo, Tėvas davė Jam galią atsiųsti Šventąją Dvasią, o rezultatus jūs šiandien matote ir girdite. 34 Dovydas ne apie save kalbėjo, nes niekada nebuvo užžengęs į dangų. Be to, jis vėliau tvirtino:

„Dievas kalbėjo Mesijui, mano Viešpačiui, ir Jam pasakė:

„Sėsk čia, garbingoje vietoje šalia Manęs,

35 kol Tavo priešai visiškai priklausys Man."

36 Todėl aš neabejodamas tvirtinu visiems Izraelio žmonėms: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju Jėzų, kurį jūs nukryžiavote!"

37 Tie Petro žodžiai juos giliai sujaudino, ir žmonės jam bei kitiems apaštalams pasakė: „Broliai, ką mums daryti?" 38 Petras jiems atsakė: „Visi turite nusigręžti nuo nuodėmės, sugrįžti prie Dievo, pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, o tada jūs taip pat gausite šią Šventosios Dvasios dovaną. 39 Nes Kristus ją pažadėjo jums visiems, taip pat jūsų vaikams ir netgi tolimose šalyse esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas!" 40 Tada Petras pasakė ilgą pamokslą, pasakodamas apie Jėzų ir karštai ragindamas visus klausytojus atsikratyti ydų. 41 Ir tie trys tūkstančiai žmonių, kurie patikėjo Petro žodžiais, buvo pakrikštyti.

42 Jie pritapdavo prie kitų tikinčiųjų, klausydamiesi apaštalų mokymo, laužydami duoną ir melsdamiesi. 43 Juos buvo apėmusi pagarba ir baimė, o apaštalai padarė daug stebuklų.

44 Visi tikintieji nuolat susieidavo ir viskuo pasidalindavo, 45 parduodami savo turtą ir atiduodami jį vargstantiems.

46 Jie sutartinai melsdavosi šventykloje, susitikdavo mažomis grupelėmis Komunijai, valgydavo drauge, patirdami didelį džiaugsmą ir dėkingumą, 47 šlovindami Dievą. Visas miestas buvo jiems palankus, ir kiekvieną dieną jų būrį gausindavo Dievo išganytieji.

1 E, cumprindo-se o dia de Pentecostes, estavam todos concordemente no mesmo lugar; 2 E de repente veio do céu um som, como de um vento veemente e impetuoso, e encheu toda a casa em que estavam assentados. 3 E foram vistas por eles línguas repartidas, como que de fogo, as quais pousaram sobre cada um deles. 4 E todos foram cheios do Espírito Santo, e começaram a falar noutras línguas, conforme o Espírito lhes concedia que falassem.

5 E em Jerusalém estavam habitando judeus, homens religiosos, de todas as nações que estão debaixo do céu. 6 E, quando aquele som ocorreu, ajuntou-se uma multidão, e estava confusa, porque cada um os ouvia falar na sua própria língua. 7 E todos pasmavam e se maravilhavam, dizendo uns aos outros: Pois quê! Não são galileus todos esses homens que estão falando?

8 Como, pois, os ouvimos, cada um, na nossa própria língua em que somos nascidos? 9 Partos e medos, elamitas e os que habitam na Mesopotâmia, Judeia, Capadócia, Ponto e Ásia, 10 E Frígia e Panfília, Egito e partes da Líbia, junto a Cirene, e forasteiros romanos, tanto judeus como prosélitos, 11 Cretenses e árabes, todos nós temos ouvido em nossas próprias línguas falar das grandezas de Deus.

12 E todos se maravilhavam e estavam perplexos, dizendo uns para os outros: Que quer isto dizer?

13 E outros, zombando, diziam: Estão cheios de mosto.

14 Pedro, porém, pondo-se em pé com os onze, levantou a sua voz, e disse-lhes: Homens judeus, e todos os que habitais em Jerusalém, seja-vos isto notório, e escutai as minhas palavras.

15 Estes homens não estão embriagados, como vós pensais, sendo a terceira hora do dia. 16 Mas isto é o que foi dito pelo profeta Joel:

17 E nos últimos dias acontecerá, diz Deus, que do meu Espírito derramarei sobre toda a carne; E os vossos filhos e as vossas filhas profetizarão, os vossos jovens terão visões, e os vossos velhos sonharão sonhos;

18 E também do meu Espírito derramarei sobre os meus servos e sobre as minhas servas naqueles dias, e profetizarão;

19 E farei aparecer prodígios em cima, no céu; e sinais embaixo na terra, sangue, fogo e vapor de fumo.

20 O sol se converterá em trevas, e a lua em sangue, antes de chegar o grande e glorioso dia do Senhor;

21 E acontecerá que todo aquele que invocar o nome do Senhor será salvo.

22 Homens israelitas, escutai estas palavras: A Jesus Nazareno, homem aprovado por Deus entre vós com maravilhas, prodígios e sinais, que Deus por ele fez no meio de vós, como vós mesmos bem sabeis; 23 A este que vos foi entregue pelo determinado conselho e presciência de Deus, prendestes, crucificastes e matastes pelas mãos de injustos; 24 Ao qual Deus ressuscitou, desfazendo as dores da morte, pois não era possível que fosse retido por ela; 25 Porque dele disse Davi: Sempre via diante de mim o Senhor, porque está à minha direita, para que eu não seja abalado;

26 Por isso se alegrou o meu coração, e a minha língua exultou; e ainda a minha carne há de repousar em esperança;

27 Pois não deixarás a minha alma no inferno, nem permitirás que o teu Santo veja a corrupção;

28 Fizeste-me conhecidos os caminhos da vida; com a tua face me encherás de júbilo.

29 Homens irmãos, seja-me lícito dizer-vos livremente acerca do patriarca Davi, que ele morreu e foi sepultado, e entre nós está até hoje a sua sepultura. 30 Sendo, pois, profeta e sabendo que Deus lhe havia prometido com juramento que do fruto de seus lombos, segundo a carne, levantaria o Cristo, para o assentar sobre o seu trono, 31 E antevendo isto, disse da ressurreição de Cristo, que a sua alma não foi deixada no inferno, nem a sua carne viu a corrupção. 32 Deus ressuscitou a este Jesus, do que todos nós somos testemunhas. 33 De sorte que, exaltado pela destra de Deus, e tendo recebido do Pai a promessa do Espírito Santo, derramou isto que vós agora vedes e ouvis. 34 Porque Davi não subiu aos céus, mas ele próprio diz: Disse o Senhor ao meu Senhor: Assenta-te à minha direita,

35 Até que ponha os teus inimigos por escabelo de teus pés.

36 Saiba, pois, com certeza toda a casa de Israel que a esse Jesus, a quem vós crucificastes, Deus o fez Senhor e Cristo.

37 E, ouvindo eles isto, compungiram-se em seu coração, e perguntaram a Pedro e aos demais apóstolos: Que faremos, homens irmãos?

38 E disse-lhes Pedro: Arrependei-vos, e cada um de vós seja batizado em nome de Jesus Cristo, em remissão de pecados; e recebereis o dom do Espírito Santo;

39 Porque a promessa vos diz respeito a vós, a vossos filhos, e a todos os que estão longe, a tantos quantos Deus nosso Senhor chamar.

40 E com muitas outras palavras isto testificava, e os exortava, dizendo: Salvai-vos desta geração perversa.

41 De sorte que foram batizados os que de bom grado receberam a sua palavra; e naquele dia agregaram-se quase três mil almas,

42 E perseveravam na doutrina dos apóstolos, e na comunhão, e no partir do pão, e nas orações. 43 E em toda a alma havia temor, e muitas maravilhas e sinais se faziam pelos apóstolos. 44 E todos os que criam estavam juntos, e tinham tudo em comum. 45 E vendiam suas propriedades e bens, e repartiam com todos, segundo cada um havia de mister. 46 E, perseverando unânimes todos os dias no templo, e partindo o pão em casa, comiam juntos com alegria e singeleza de coração, 47 Louvando a Deus, e caindo na graça de todo o povo. E todos os dias acrescentava o Senhor à igreja aqueles que se haviam de salvar.