1 Saulius visiškai pritarė Stepono nužudymui. Ir nuo tos dienos prasidėjo didelė tikinčiųjų persekiojimo banga, palietusi Jeruzalės bažnyčią. Visi, išskyrus apaštalus, pasklido po Judėją ir Samariją.

2 Bet atėjo keletas pamaldžių žydų ir su didele širdgėla palaidojo Steponą.

3 Saulius lyg laukinis siautėjo visur, persekiodamas tikinčiuosius. Įsiverždavo net į privačius namus, nežiūrėdamas, ar vyrai, ar moterys, suimdavo juos ir grūsdavo į kalėjimą.

4 Pabėgę iš Jeruzalės, tikintieji visur sakė pamokslus ir skelbė gerąją naujieną apie Jėzų! Pavyzdžiui, 5 Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ten pasakojo žmonėms apie Kristų. 6 Minios įdėmiai klausėsi, nes Jis darė daug stebuklų. 7 Buvo išvaryta daug piktųjų dvasių, kurios šaukdamos palikdavo savo aukas, buvo išgydyta daug paralyžiuotųjų ir šlubų. 8 Taigi tame mieste buvo daug džiaugsmo!

9-11 Tai buvo vyras, vardu Simonas, ilgą laiką buvęs žiniuonis, labai įtakingas, išdidus, nes jis galėjo padaryti nepaprastus dalykus. Samariečiai kalbėjo apie jį kaip apie Mesiją. 12 Bet dabar jie įtikėjo Pilypo žodžiu, kad Jėzus yra Mesijas, ir jo žodžiais apie Dievo karalystę. Buvo pakrikštyta daug vyrų ir moterų. 13 Tada ir Simonas įtikėjo, pasikrikštijo ir ėmė sekti paskui Pilypą. Jis buvo labai nustebintas Pilypo daromais stebuklais.

14 Kai apaštalai Jeruzalėje išgirdo, kad Samarijos žmonės priėmė Dievo Žodį, jie nusiuntė tenai Petrą ir Joną. 15 Vos tik jiems atvykus, jie ėmė melstis, kad tie nauji tikintieji gautų Šventąją Dvasią. 16 Mat Ji dar nebuvo nė vieno iš jų aplankiusi. Jie dar tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. 17 Tuomet Petras ir Jonas ant tikinčiųjų dėjo rankas, šitaip įkvėpdami Šventąją Dvasią.

18 Kai Simonas pamatė, kad Šventoji Dvasia aplanko žmones, kai apaštalas laimino juos, jis panoro nusipirkti šią galią. 19 „O, kad ir aš turėčiau tokią galią, kad ir man uždėjus rankas ant žmonių, juos aplankytų Šventoji Dvasia!" – sušuko jis. 20 Bet Petras tarė jam: „Tavo pinigai žus kartu su tavimi, nes manai, kad Dievo dovana yra nuperkama. 21 Šis dalykas neatneš tau laimės, nes tu nesi teisus prieš Dievą. 22 Nusigręžk nuo didelės nedorybės ir melskis. Galbūt Dievas dar atleis tavo piktas mintis, 23 nes tu esi pavydus ir nuodėmingas." 24 „Melskite už mane, – sušuko Simonas, – kad manęs neištiktų tie baisūs dalykai."

25 Paliudiję ir paskelbę Dievo Žodį Samarijoje, Petras ir Jonas pasuko atgal į Jeruzalę, pakeliui sustodami keliuose samariečių kaimuose, kad perduotų žmonėms Dievo Žodį.

26 Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, tardamas: „Vidurdienį eik ant kelio, kuris vingiuoja iš Jeruzalės per Gazos dykumą." 27 Taip jis ir padarė. Ir štai bevažiuojąs Etiopijos iždo valdytojas, eunuchas, turintis didelę įtaką karalienės Kandakės rūmuose. Jis buvo nuvykęs į Jeruzalę pasimelsti, 28 o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas vežime, garsiai skaitė iš pranašo Izaijo knygos. 29 Šventoji Dvasia tarė Pilypui: „Eik greta šito vežimo." 30 Pribėgęs jis išgirdo, ką etiopas skaito, ir todėl paklausė: „Ar supranti, ką skaitai?" 31 „Žinoma, ne! – šis atsiliepė. – Kaip aš galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?" Jis paprašė Pilypą lipti į vežimą ir sėsti šalia. 32 Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo tokia:

„Jis buvo vedamas kaip avis, vedama pjauti,

ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, taip ir Jis neatvėrė Savo burnos.

33 Jis liko pažemintas, todėl nebuvo nuteistas.

Ir kas gali apsakyti Jo giminę,

jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!"

34 Eunuchas paklausė Pilypą: „Ar Izaijas kalbėjo apie save ar apie ką kitą?" 35 Todėl Pilypas pradėjo nuo minėtos Rašto vietos ir dar daug ką papasakojo jam apie Jėzų.

36 Keliaudami toliau, jie privažiavo nedidelį vandens telkinį. Eunuchas prabilo: „Žiūrėkite! Vanduo! Kodėl negaliu būti pakrikštytas?" 37 „Gali, – atsakė Pilypas, – jei tiki visa širdimi." Eunuchas atsakė: „Aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus." 38 Jie sustojo ir nuėjo į vandenį, kur Pilypas eunuchą pakrikštijo. 39 Kai jie išlipo iš vandens, Viešpaties Dvasia pasiėmė Pilypą. Eunuchas niekada daugiau jo nematė, bet keliavo toliau džiaugdamasis. 40 Tuo tarpu Pilypas atsidūrė Azote! Pakeliui į Cezarėją jis skelbė gerąją naujieną visuose miestuose.

1 E também Saulo consentiu na morte dele. E fez-se naquele dia uma grande perseguição contra a igreja que estava em Jerusalém; e todos foram dispersos pelas terras da Judeia e de Samaria, exceto os apóstolos.

2 E uns homens piedosos foram enterrar Estêvão, e fizeram sobre ele grande pranto. 3 E Saulo assolava a igreja, entrando pelas casas; e, arrastando homens e mulheres, os encerrava na prisão.

4 Mas os que andavam dispersos iam por toda a parte, anunciando a palavra. 5 E, descendo Filipe à cidade de Samaria lhes pregava a Cristo. 6 E as multidões unanimemente prestavam atenção ao que Filipe dizia, porque ouviam e viam os sinais que ele fazia; 7 Pois que os espíritos imundos saíam de muitos que os tinham, clamando em alta voz; e muitos paralíticos e coxos eram curados. 8 E havia grande alegria naquela cidade.

9 E estava ali um certo homem, chamado Simão, que anteriormente exercera naquela cidade a arte mágica, e tinha iludido o povo de Samaria, dizendo que era uma grande personagem; 10 Ao qual todos atendiam, desde o menor até ao maior, dizendo: Este é o grande poder de Deus.

11 E atendiam-no, porque já desde muito tempo os havia iludido com artes mágicas. 12 Mas, como cressem em Filipe, que lhes pregava acerca do reino de Deus, e do nome de Jesus Cristo, se batizavam, tanto homens como mulheres. 13 E creu até o próprio Simão; e, sendo batizado, ficou de contínuo com Filipe; e, vendo os sinais e as grandes maravilhas que se faziam, estava atônito.

14 Os apóstolos, pois, que estavam em Jerusalém, ouvindo que Samaria recebera a palavra de Deus, enviaram para lá Pedro e João. 15 Os quais, tendo descido, oraram por eles para que recebessem o Espírito Santo 16 (Porque sobre nenhum deles tinha ainda descido; mas somente eram batizados em nome do Senhor Jesus). 17 Então lhes impuseram as mãos, e receberam o Espírito Santo.

18 E Simão, vendo que pela imposição das mãos dos apóstolos era dado o Espírito Santo, lhes ofereceu dinheiro, 19 Dizendo: Dai-me também a mim esse poder, para que aquele sobre quem eu puser as mãos receba o Espírito Santo.

20 Mas disse-lhe Pedro: O teu dinheiro seja contigo para perdição, pois cuidaste que o dom de Deus se alcança por dinheiro.

21 Tu não tens parte nem sorte nesta palavra, porque o teu coração não é reto diante de Deus. 22 Arrepende-te, pois, dessa tua iniquidade, e ora a Deus, para que porventura te seja perdoado o pensamento do teu coração; 23 Pois vejo que estás em fel de amargura, e em laço de iniquidade.

24 Respondendo, porém, Simão, disse: Orai vós por mim ao Senhor, para que nada do que dissestes venha sobre mim.

25 Tendo eles, pois, testificado e falado a palavra do Senhor, voltaram para Jerusalém e em muitas aldeias dos samaritanos anunciaram o evangelho.

26 E o anjo do Senhor falou a Filipe, dizendo: Levanta-te, e vai para o lado do sul, ao caminho que desce de Jerusalém para Gaza, que está deserta.

27 E levantou-se, e foi; e eis que um homem etíope, eunuco, mordomo-mor de Candace, rainha dos etíopes, o qual era superintendente de todos os seus tesouros, e tinha ido a Jerusalém para adoração,

28 Regressava e, assentado no seu carro, lia o profeta Isaías. 29 E disse o Espírito a Filipe: Chega-te, e ajunta-te a esse carro.

30 E, correndo Filipe, ouviu que lia o profeta Isaías, e disse: Entendes tu o que lês?

31 E ele disse: Como poderei entender, se alguém não me ensinar? E rogou a Filipe que subisse e com ele se assentasse.

32 E o lugar da Escritura que lia era este: Foi levado como a ovelha para o matadouro; e, como está mudo o cordeiro diante do que o tosquia, assim não abriu a sua boca.

33 Na sua humilhação foi tirado o seu julgamento; e quem contará a sua geração? Porque a sua vida é tirada da terra.

34 E, respondendo o eunuco a Filipe, disse: Rogo-te, de quem diz isto o profeta? De si mesmo, ou de algum outro?

35 Então Filipe, abrindo a sua boca, e começando nesta Escritura, lhe anunciou a Jesus.

36 E, indo eles caminhando, chegaram a uma certa água, e disse o eunuco: Eis aqui água; que impede que eu seja batizado?

37 E disse Filipe: É lícito, se crês de todo o coração. E, respondendo ele, disse: Creio que Jesus Cristo é o Filho de Deus.

38 E mandou parar o carro, e desceram ambos à água, tanto Filipe como o eunuco, e o batizou. 39 E, quando saíram da água, o Espírito do Senhor arrebatou a Filipe, e não o viu mais o eunuco; e, jubiloso, continuou o seu caminho. 40 E Filipe se achou em Azoto e, indo passando, anunciava o evangelho em todas as cidades, até que chegou a Cesareia.