1 "妇人所生的日子短少， 满有搅扰； 2 他生长如花， 又遭割下； 他飞去如影， 并不停留。 3 这样的人你还睁眼看他， 又把他带到你跟前受审吗？ 4 谁能使洁净出于污秽呢？无人有此本事。 5 人的日子既然被限定， 他的月数亦在乎你， 你也定下他的界限， 使他不能越过。 6 就求你转眼不看他， 使他得歇息， 直等到他像雇工一样享受他的日子。 7 树木常有希望， 树木若被砍下， 也会再发芽， 嫩枝仍生长不息。 8 虽然树根衰老在地里， 树干也枯死在土中， 9 一有水气， 就会萌芽， 又生长枝条如新栽的树一样。 10 人死了， 就化为乌有； 人一气绝就不在了。 11 海洋中的水消失， 江河枯竭干涸， 12 人也是这样一躺下去， 就不再起来， 直到天都没有了还不醒过来， 也不能从睡眠中被唤醒。 13 但愿你把我藏在阴间， 把我隐藏， 直到你的怒气过去； 愿你为我定一个期限， 好记念我。 14 人若死了， 怎能再活呢？我要在我一切劳苦的日子等待， 等到我得释放的时候来到。 15 你一呼叫， 我就回答你， 你必渴慕你手所作的。 16 但现在你数点我的脚步， 必不再鉴察我的罪过， 17 我的过犯被你封在囊中， 我的罪孽你以灰泥遮盖了。 18 山崩下坠， 岩石挪开原处； 19 流水磨蚀石头， 水的泛溢冲去地上的尘土， 你也这样灭绝人的指望。 20 你永远胜过人， 人就去世， 你改变他的容貌， 把他遣走。 21 他的儿女得尊荣， 他并不晓得， 他们降为卑， 他也不觉得， 22 只觉自己身上的痛苦， 为自己悲哀。"
1 "Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.2 Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.3 Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?4 Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!5 Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.6 Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.7 Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.8 Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,9 bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.10 O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?11 Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,12 taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.13 O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.14 Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.15 Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.16 Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.17 Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.18 Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,19 kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.20 Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.21 Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.22 Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia".