1 约伯继续他的讲论， 说： 2 "但愿我的景况像以前的岁月， 像 神保守我的日子。 3 那时他的灯照在我的头上， 我靠着他的光行过黑暗。 4 但愿我仍然活在年轻力壮的日子， 那时 神在我的帐棚里与我亲密。 5 全能者仍然与我同在， 我的孩子都环绕我。 6 我用油洗脚， 磐石为我出油成河。 7 我出到城门那里去， 在广场上预备我的座位。 8 年轻人看见我， 就回避， 年老的也起身站立。 9 王子都停止说话， 并且用手掩口。 10 众领袖都不敢作声， 他们的舌头紧贴上颚。 11 耳朵听见我的， 就称我有福。眼睛看见我的， 就作证称赞我。 12 因为我救了呼救的穷人， 和无人帮助的孤儿。 13 将要灭亡的， 为我祝福； 我使寡妇的心欢呼。 14 我以公义作衣服穿上； 我的公平好像外袍和冠冕。 15 我作了瞎子的眼， 瘸子的腿。 16 我作过贫穷人的父亲， 我查究过我素来不认识的人的案件。 17 我打碎了不义的人的牙齿， 使捕食的掉下来。 18 那时我心里想： ‘我必在家中安然去世， 我必增添我的日子像沙尘那么多。 19 我的根蔓延到水边， 露水整夜沾在我的枝上。 20 我的荣耀在身上常新， 我的弓在我手上重新得力。 21 大家都聆听我， 等候我； 静默无声地领受我的指导。 22 我说了话以后， 他们就不再说， 我的言语像雨露一般滴在他们身上。 23 他们等候我像等候雨水， 又大大张嘴如切慕春雨。 24 我向他们微笑， 他们也不敢相信； 他们珍惜我脸上的光。 25 我为他们选择道路， 又坐首位； 我像君王住在军队中， 又像个安慰悲伤的人。’"
1 Jobas tęsė savo palyginimą:2 "O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.3 Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,4 kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.5 Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,6 kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.7 Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,8 jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,9 kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.10 Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.11 Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,12 nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.13 To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.14 Teisumas man buvo rūbas, o teisingumasapsiaustas ir vainikas galvai.15 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.16 Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.17 Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.18 Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.19 Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.20 Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.21 Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.22 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.24 Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.25 Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas".