1 Then Job answered and said, 2 How long will ye vex my soul, and break me in pieces with words? 3 These ten times have ye reproached me: ye are not ashamed that ye make yourselves strange to me. 4 And be it indeed that I have erred, mine error remaineth with myself. 5 If indeed ye will magnify yourselves against me, and plead against me my reproach: 6 Know now that God hath overthrown me, and hath compassed me with his net. 7 Behold, I cry out of wrong, but I am not heard: I cry aloud, but there is no judgment.

8 He hath fenced up my way that I cannot pass, and he hath set darkness in my paths. 9 He hath stripped me of my glory, and taken the crown from my head. 10 He hath destroyed me on every side, and I am gone: and mine hope hath he removed like a tree. 11 He hath also kindled his wrath against me, and he counteth me unto him as one of his enemies. 12 His troops come together, and raise up their way against me, and encamp round about my tabernacle. 13 He hath put my brethren far from me, and mine acquaintance are verily estranged from me. 14 My kinsfolk have failed, and my familiar friends have forgotten me. 15 They that dwell in mine house, and my maids, count me for a stranger: I am an alien in their sight. 16 I called my servant, and he gave me no answer; I intreated him with my mouth. 17 My breath is strange to my wife, though I intreated for the children’s sake of mine own body. 18 Yea, young children despised me; I arose, and they spake against me. 19 All my inward friends abhorred me: and they whom I loved are turned against me. 20 My bone cleaveth to my skin and to my flesh, and I am escaped with the skin of my teeth. 21 Have pity upon me, have pity upon me, O ye my friends; for the hand of God hath touched me. 22 Why do ye persecute me as God, and are not satisfied with my flesh?

23 Oh that my words were now written! oh that they were printed in a book! 24 That they were graven with an iron pen and lead in the rock for ever! 25 For I know that my redeemer liveth, and that he shall stand at the latter day upon the earth: 26 And though after my skin worms destroy this body, yet in my flesh shall I see God: 27 Whom I shall see for myself, and mine eyes shall behold, and not another; though my reins be consumed within me. 28 But ye should say, Why persecute we him, seeing the root of the matter is found in me? 29 Be ye afraid of the sword: for wrath bringeth the punishments of the sword, that ye may know there is a judgment.

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?

3 Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

4 O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

5 Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

6 Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

7 Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

8 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

9 Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

10 Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

11 Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

12 Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

13 Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

14 Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

15 Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

16 Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

17 Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

18 Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

19 Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

20 Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

21 Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

22 Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

23 O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

24 įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

25 Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

26 Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

27 Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

28 Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.

29 Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas".